Antilegomena
Antilegomena (sen. gr. ἀντιλεγόμενα – 'prieštaraujamas, ginčijamas') – epitetas, kuriuo ankstyvieji krikščionių rašytojai įvardijo Naujojo Testamento knygas, kurios, nors kai kada viešai skaitomos bažnyčiose, ganėtinai ilgai nebuvo pripažįstamos autentiškomis ir įtrauktos į kanoną. Šios knygos priešintos Homologoumena – visuotinai pripažintiems raštams.[1]
Euzebijus (Hist. Eccl. iii. 25) terminu Antilegomena įvardijo Jokūbo laišką, Judo laišką, Antrąjį Petro laišką, Antrąjį ir Trečiąjį Jono laiškus, Pauliaus darbus, Hermo Ganytoją, Apaštalų mokymą, Apreiškimą Jonui, Evangeliją pagal hebrajus.[1]
Vėlesniais laikais šiuo terminu įvardytos Naujojo Testamento knygos, kurių kanoniškumas kėlė abejonių: Jokūbo laiškas, Judo laiškas, Antrasis Petro laiškas, Antrasis ir Trečiasis Jono laiškai, Apreiškimas Jonui, Laiškas hebrajams.[1]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Encyclopædia Britannica“, 1911 m. leidimas, straipsnis „Antilegomena“.