Aktantinė derivacija

Kitos reikšmės – Derivacija (reikšmės).

Aktantinė derivacija – predikato leksinės reikšmės transformacija, dėl kurios padaugėja arba pamažėja aktantų – kartu gali keistis sintaksiniai vaidmenys ir pragmatinis rangas. Tai labai artima rūšies gramatinei kategorijai. Pagrindinis skirtumas yra semantinis poslinkis: rūšies kategorijos gramemų kaita niekada neliečia situacijos aktantų kiekio (nedidina ir nemažina jų), apsiriboja tik sintaksinių vaidmenų ir pragmatinio rango kaita. Be to, rūšis labiau sietina su predikato gramatiniais pokyčiais, o aktantinė derivacija – su leksiniais/darybiniais.

Aktantinės derivacijos tipai

Semantiniai pokyčiai, sudarantys aktantinės derivacijos esmę, klasifikuojami taip:

• didinamoji derivacija – būtinųjų pradinės situacijos aktantų kiekis didinamas:
  • kauzatyvas – kuria antrinį agentinį veiksnį: Pasaulis kinta. – Pasaulį keičia žmonės; Drobės bąla (nuo saulės) – Drobes balina saulė.
  • aplikatyvas – kuria tiesioginį papildinį;
  • benefaktyvas – kuria netiesioginį papildinį: Mama siuva suknelę. – Mama siūdina suknelę dukteriai.
• mažinamoji derivacija – būtinųjų pradinės situacijos aktantų kiekis sumažinamas:
  • dekauzatyvas – šalina agentinį veiksnį: Močiutė suka ratelį. – Ratelis sukasi.
• interpretacinė derivacija – keičiamos pradinės situacijos aktanto referencinės ypatybės arba tipas, bet situacijos dalyvių skaičius nesikeičia. Pastaroji aplinkybė leidžia kelti klausimus apie rūšies ir aktantinės derivacijos santykį:
  • refleksyvas – sutapatina veiksnį ir papildinį: Jonas prausia save. – Jonas prausiasi;
  • reciprokas – nuolat keičia veiksnį ir papildinį vietomis: Jonas bučiuoja Marytę, o Marytė bučiuoja Joną. – Jonas ir Marytė bučiuojasi;
  • impersonalas – pasyvas su nuliniu agentiniu veiksniu: Kelias tiesiamas./Kelias buvo nutiestas.

Aktantinė derivacija ir rūšis

Tarp rūšies ir aktantinės derivacijos nėra griežtos ribos (arba bent jau šiuolaikinė kalbotyra jos neveda). Pagrindinis rūšies ir aktantinės derivacijos skirtumas toks: rūšies transformacijos keičia gramatinę situacijos interpretaciją (kartu ir aktantų pragmatinį rangą), bet niekada nepaveikia semantinės interpretacijos. Situacijos dalyvių rinkinys ir jų semantiniai vaidmenys (ne sintaksiniai), pereinant nuo aktyvo prie bet kurios kitos išvestinės rūšies, nepakinta, ir tai galioja visų tipų rūšinėms sistemoms. Netgi pasyvinės konstrukcijos su nuliniu agentu nagrinėtinos kaip išvestos iš pradinių konstrukcijų su tuo pačiu nuliniu agentu, tik jis netenka veiksnio pozicijos. Kas kita, kai keičiasi pats situacijos dalyvių rinkinys ir referencinės jų ypatybės, t. y. kai pradinė struktūra transformuojama semantiškai. Tai jau skiriamasis aktantinės derivacijos (iš čia ir jos pavadinimas) bruožas. Nebūtų klaidinga manyti, kad rūšies kategorija ― tai tam tikras, labiau gramatinis aktantinės derivacijos atvejis, o ji pati apima plačią klasę reiškinių, aprašomų kaip „aktantinės struktūros keitimas“. Kalbotyros darbuose tokių interpretacijų esama, bet tada vartojama ne „aktantinė derivacijos“ terminas, o „rūšies“. Todėl, skaitant vairius kalbotyros darbus apie rūšį, tai reikia turėti omenyje.

Tipologinės pastabos

Kaip minėta, gali ir nebūti skirtumo tarp aktantinės derivacijos ir rūšies. Lietuvių kalboje jos iš dalies sutampa, bet esama atvejų kai semantiškai atsiskiria. Pasaulio kalbose tiek rūšis, tiek aktantinės derivacija realizuojama labai įvairiai, todėl visiškų reikšmės persiklojimų, dalinių sutapimų ar atskirų gramatinių reiškinių įvairovė beribė. Todėl lietuvių kalbotyroje atskirti aktantinę derivaciją nuo rūšies svarbu būtent jau todėl, kad būtų galima ir suprantama lyginti su panašiais reiškiniais kitose kalbose.