Tintelių palivarkas

55°59′00″š. pl. 21°30′46″r. ilg. / 55.983271°š. pl. 21.512892°r. ilg. / 55.983271; 21.512892

Tintelių palivarkas
Bendras palivarko sodybos ir žemių vaizdas iš rytų pusės. 2000 m.
Vieta	Tinteliai
Įkurtas	XIX a. III ketv.
Bajorų giminės	Tomas Dubis-Kračakas Aleksandras Voskresenskis Sergejus Voskresenskis

Tintelių palivarkas – buvęs palivarkas Tintelių kaimo rytinėje dalyje, Kretingos rajono savivaldybėje, 3 km į šiaurės rytus nuo Kūlupėnų, prie kelio 226 Kartena–Kūlupėnai–Salantai , tarp Kūlupio ir Salanto upių, Salantų regioniniame parke.

Yra išlikę palivarko sodybos alėja, tvartas ir koplyčia. Alėja veda nuo senojo plento Kretinga–Salantai ( 226 Kartena–Kūlupėnai–Salantai ) į sodybos centrinėje dalyje buvusį pagrindinį kiemą. Šiaurinėje dalyje stūksantis tvartas akmenų mūro, kampinio („L“ pavidalo) plano, plokščiųjų medinių perdengimų, su medine palėpe pašarui laikyti ir gegninės konstrukcijos dvišlaičiu stogu, galiniais fasadais atsuktas į vakarus ir pietus. Ūkinio kiemo (pietų) pusėje prie jo 1963 m. pristatytas šlako blokelių mūro ūkinis priestatas.

Sodybos šiaurės rytiniame pakraštyje yra Švedkapiu vadinamos kapinės su koplyčia.^[1] Ji mūrinė, stačiakampė stačiasienė, vienanavė, su aukštu smailiu trišlaičiu stogu ir tinkuoto mūro frontonu, kurio arkinėje nišoje stovi žmogaus ūgio medinė kryžių nešančio Kristaus skulptūra.

Istorija redaguoti

Tintelių palivarkas (vok. Vorwerk Tyntele) Prūsijos karalystės karo kartografų parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje. 1915 m.

Palivarkas įkurtas tarp 1861 m. ir 1872 m., per baudžiavos panaikinimo reformą iškėlus iš rytinės Tintelių kaimo dalies valstiečius. Jam priklausė apie 295 ha žemės, iš kurios per 216 ha sudarė ariama dirva, 65,5 ha miško ir apie 13 ha nedirbamos žemės.^[2]

1879 m. jį paveldėjo iš ATR bajorų kilęs katalikų tikėjimo Rusijos armijos pulkininkas Tomas Dubis-Kračakas. Jis valdą nuomojo, o pats gyveno Sankt Peterburge, kur be tiesioginių kariškų pareigų priklausė 1880 m. įkurtos Baltojo kryžiaus draugijos komitetui, besirūpinančiam sveikatą praradusiais kariais, be globėjo likusiais jų šeimų nariais.

Vėliau palivarką įsigijo Rusijos imperijos muitinės valdybos tarnautojas, stačiatikis Aleksandras Voskresenskis. Tuo metu jam priklausė ir dalis žemių, esančių kitapus Salanto, abipus Blendžiavos žiočių. Pasakojama, kad į pietus nuo santakos augantį mišką gyventojai pagal savininko tarnybos vietą pradėję vadinti Tamožine (nuo rus. таможня – muitinė).^[3]

Savininkui mirus, palivarką paveldėjo sūnus Sergejus Voskrenskis. Jis vedė nuo Kūlupėnų kilusią palivarko tarnautoją Stefaniją, su kuria susilaukė sūnų Aleksejaus ir Sergejaus bei dukters Irinos.

1903 m. palivarke buvo 36,^[4] o 1923 m. – 38 gyventojai.^[5] Vykdant Lietuvos žemės reformą palivarkas prijungtas prie kaimo, didžioji dalis žemių paimta valstybės žinion ir išdalinta kumečiams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, o palivarko paveldėtojui Sergejui Voskresenskiui palikta apie 100 ha ūkis.^[6]

Palivarko sodyba stūksojo vakarinėje žemių dalyje, Kūlupio slėnio terasoje. Centrinėje dalyje stovėjo Žemaitijos regiono liaudies architektūrai būdingas šeimininkų namas. Priešais jį rytų pusėje buvo gerasis kiemas, kurį su Kretingos–Salantų plentu jungė karpomų liepų alėja. Į šiaurę nuo namo driekėsi ūkinis kiemas, aplinkui kurį stovėjo kumetynas, sandėlis, svirnas ir tvartas. Vakariniame sodybos pakraštyje, atokiau nuo kitų pastatų, kitapus Kūlupio kūpsojo kluonas. Tvartas ir svirnas buvo akmenų mūro, o kiti statiniai – mediniai. Palivarko sodybai priklausė ties plento ir kaimo kelio kryžkele buvusi mūrinė koplyčia. Tarp plento ir sodybos pastatų plytėjo vaismedžių sodas, kurį iš rytų ir šiaurės juosė pasodintos eglės ir tarp jų iš dirbamų laukų suvilkti rieduliai.^[7]

Palivarko dirvos, pievos, keliukai ir kitos vietovės turėjo vardus. Palei sodybą nuo plento į Tintelių kaimą ėjęs kelias vadintas Granšašiejumi. Žemių šiauriniame pakraštyje ties riba su Nasrėnais seniau stovėjo smuklė, kurioje gyveno žydas nuomininkas. Todėl šis apie 1 ha dydžio sklypas vadintas Žydpleciu. Į rytus nuo plento apie pusantro hektaro apėmė Venckynas – ariama dirva, kurioje seniau stovėjusi žemę iš palivarko savininkų nuomojusi valstiečių Venckų šeimos sodyba. Dar toliau į rytus ėjo Seinalės keliukas, netoli kurio tryško Šaltinalio versmė.

Kitapus Salanto plytėjo lankiniais barščiais apaugusi Barkštynės pieva. Netoli santakos su Blendžiava buvo Grajų pieva, kurioje prie Salanto stūksojo potvynių plaunama pakiluma. Išplautame jos skardyje ir kasant žvyrą buvo randama žmonių kaulų, įvairių grandinėlių ir senovinių monetų.^[8]

1941 m. birželio 14 d. sovietų valdžia Voskresenskių šeimą ištrėmė į Sovietų Rusijos gilumą.^[9] Ūkio šeimininkas buvo išgabentas į Rešiotų lagerį (Krasnojarsko kraštas), kuriame 1943 m. nuteistas 5 metams privalomųjų darbų. Jo žmona su 3 vaikais išvežta į Adžeromą (Kortkeroso r., Komijos ASSR), kur po lagerio tremčiai 1945 m. atvyko ir šeimos galva. 1958 m. paleista iš tremties, šeima liko gyventi Komijoje.^[10]

Tremtinių Voskresenskių ūkis buvo nacionalizuotas ir paverstas valstybiniu ūkiu. Po karo jis priklausė Šalyno tarybiniam ūkiui, o po 1949 m. kolektyvizacijos tapo Tintelių kaimo žemėse įkurto Draugystės kolūkio administraciniu ir ūkiniu centru. Voskresenskių namuose veikė kolūkio valdybos kontora ir buvo apgyvendinti benamiai kolūkiečiai. Būstai kolūkiečiams taip pat buvo įrengti šalia stovėjusiame svirne. Palivarko tvartai buvo paversti kolūkio fermomis, kuriose laikytos karvės, auginti kiti naminiai gyvuliai. Tarp palivarko sodybos ir plento augęs vaismedžių sodas ir jį juosę medžiai laikui bėgant iškirsti malkoms: liko tik alėjos medžiai ir kapinėse šalia koplyčios augantys lapuočiai.

Panaikinus Kūlupėnų tarybinį ūkį, dalis palivarko sodybos su žeme buvo grąžinta iš Komijos į Lietuvą sugrįžusiam savininko sūnui Sergejui Voskresenskiui, iš kurio nekilnojamąjį turtą vėliau įsigijo nauji šeimininkai.

Išlikusius buvusio palivarko sodybos fragmentus 1989 m. inventorizavo architektas Ričardas Stulpinas.^[11] 1991 m. fragmentai buvo įrašyti į Kultūros paveldo inspekcijos sudarytą Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų laikinosios apskaitos sąrašą (Nr. 431/1372), o 1992 m. registruoti Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše (nuo 1995 m. – Nekilnojamųjų vertybių registre) (registro numeris IP385At, unikalus objekto kodas 324). Kultūros vertybei buvo nustatyta 4,3 ha dydžio teritorija, plytinti tarp plento, Kūlupio upelio ir kaimo pagrindinės gatvės.^[12] Iš gyvenamuoju namu paversto svirno iškėlus gyventojus, apleistas pastatas 1996–2002 m. sunyko ir buvo nuardytas. Irti pradėjo ir nenaudojamas tvartas. Todėl Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros pavelto vertinimo taryba 2012 m. pripažino, kad palivarko sodybos fragmentai nebeturi vertingųjų savybių ir panaikino nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą.^[13]

Galerija redaguoti

Palivarko sodyba iš šiaurės rytų, nuo Nasrėnų gyvenvietės
Palivarko sodyba nuo Maro kapelių. 2010 m.
Šiaurinė sodybos dalis: priekyje – Švedkapio koplyčia, už jos – tvartas
Alėjos vaizdas nuo plento
Palivarko sodyba iš pietų pusės
Tvartas iš pietryčių pusės
Tvartas iš šiaurės rytų pusės
Tvartas iš šiaurės vakarų pusės
Tvartas iš pietvakarių pusės

Šaltiniai redaguoti

↑ Julius Kanarskas. Tintelių kaimo kapinės (Kūlupėnų apyl., Kretingos raj.). – Kretinga, 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 247. – L. 8-9, 20, 23-25
↑ Алфавитный списокъ землевладѣльцевъ Ковенской губерніи, по 1-е Сентября 1881 г. – Ковна, 1881. – С. 117–118
↑ Julius Kanarskas. Tinteliai. Nasrėnų žemėje išaugęs kaimas. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. rugpjūčio 27 d.
↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, 1903. – C. 503
↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 120
↑ Rimvydas Racėnas. Pažintis tolimojoje Šiaurėje. – Tremtinys. – 1992 m. – Nr. 3. – P. 3
↑ Senkapis I, vad. Švedkapiu, Tintelių km., Kūlupėnų apyl. Archeologinio paminklo pasas. – Parengė Juozas Mickevičius, 1960 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 5. – L. 34, 35v
↑ Lietuvos žemės vardynas. Žemės vardai Tintelių kaimo Salantų valsčiaus Kretingos apskrities. – Surašė mokytojas Juozas Kudarauskas, Klausgalvų pradžios mokykla, 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto archyvas
↑ 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius: Vidaus reikalų ministerija, 1993. – Kn. 1. – P. 465
↑ Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941. – Vilnius, 1999. – T. 1 (A-Ž). – P. 919
↑ Kretingos rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių – buvusių dvarų ir palivarkų sodybų – sąrašas. Parengė Ričardas Stulpinas. – Vilnius: PRPI, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 389. – L. 16
↑ Kretingos rajono dvarai, 1991–1998 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 432. – L. 182–187
Julius Kanarskas. Istorinė Kretingos rajono dvarų apžvalga. – Kretinga“ Kretingos muziejus, 1997. – P. 20, 22
↑ „Buv. palivarko sodybos fragmentai“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2023-01-29.

Nuorodos redaguoti

Tinteliai. Nasrėnų žemėje išaugęs kaimas. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. rugpjūčio 27 d.
Tinteliai. Nasrėnų žemėje išaugęs kaimas. – Vakarų ekspresas. – 2021 m. rugpjūčio 28 d.

[1] Julius Kanarskas. Tintelių kaimo kapinės (Kūlupėnų apyl., Kretingos raj.). – Kretinga, 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 247. – L. 8-9, 20, 23-25

[2] Алфавитный списокъ землевладѣльцевъ Ковенской губерніи, по 1-е Сентября 1881 г. – Ковна, 1881. – С. 117–118

[3] Julius Kanarskas. Tinteliai. Nasrėnų žemėje išaugęs kaimas. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. rugpjūčio 27 d.

[4] Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, 1903. – C. 503

[5] Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 120

[6] Rimvydas Racėnas. Pažintis tolimojoje Šiaurėje. – Tremtinys. – 1992 m. – Nr. 3. – P. 3

[7] Senkapis I, vad. Švedkapiu, Tintelių km., Kūlupėnų apyl. Archeologinio paminklo pasas. – Parengė Juozas Mickevičius, 1960 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 5. – L. 34, 35v

[8] Lietuvos žemės vardynas. Žemės vardai Tintelių kaimo Salantų valsčiaus Kretingos apskrities. – Surašė mokytojas Juozas Kudarauskas, Klausgalvų pradžios mokykla, 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto archyvas

[9] 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius: Vidaus reikalų ministerija, 1993. – Kn. 1. – P. 465

[10] Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941. – Vilnius, 1999. – T. 1 (A-Ž). – P. 919

[11] Kretingos rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių – buvusių dvarų ir palivarkų sodybų – sąrašas. Parengė Ričardas Stulpinas. – Vilnius: PRPI, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 389. – L. 16

[12] Kretingos rajono dvarai, 1991–1998 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 432. – L. 182–187
Julius Kanarskas. Istorinė Kretingos rajono dvarų apžvalga. – Kretinga“ Kretingos muziejus, 1997. – P. 20, 22

[13] „Buv. palivarko sodybos fragmentai“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2023-01-29.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]