Nemuno žemupio kapinynų kultūra
Šis straipsnis apie geležies ir viduramžių archeologinę kultūrą. Apie mezolito ir neolito archeologinę kultūrą skaitykite straipsnyje Nemuno kultūra.
Nemuno žemupio kapinynų kultūra – geležies amžiaus ir viduramžių baltų archeologinė kultūra, II–VII a. gyvavusi dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje.[1]
Teritorija redaguoti
Šios kultūros pėdsakų aptinkama Nemuno žemupyje ir Klaipėdos krašto šiaurės rytuose. Ne vėliau kaip VIII a. šiose srityse gyveno baltai kuršiai.[1]
Maždaug nuo V a. Baltijos jūros pietinėje pakrantėje galima rasti skandinavų kultūrų pėdsakų (Gruobinios gyvenvietėje).
Laidosena redaguoti
Laidota, skirtingai nuo gretimos sūduvių kultūros, palaikų nedeginant. Mirusieji guldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis, krūtinės srityje įvairiai sudėtomis rankomis. Kapai neapdėti akmenų vainikais, nėra miniatiūrinių puodelių, tačiau kapuose randama daug kitų įkapių. Daug iš Romos atkeliavusių daiktų. Kultūra panaši į vakarų Lietuvos kapinynų srities kultūrą.[2]
Gyvenvietės redaguoti
Namus įsirengdavo daugiausia prie vandens telkinių.
Maždaug nuo V a. ant stačių šlaitų ar uždarose vietose statytos gyvenvietės, jos buvo sutvirtintos žemės pylimais ir medinėmis statinėmis tvoromis, gyvenviečių plotas sudarydavo apie 0,5–1 ha.[1]
Ekonomika redaguoti
Kaip ir gretimų kultūrų atstovai, šios kultūros žmonės vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle ir žvejyba. Be to, tikriausiai buvo svarbi prekyba gintaru ir tauriaisiais metalais – bronza ir sidabru.[1]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Lietuvos TSR archeologijos atlasas III. I-XIII a. pilkapynai ir senkapiai“ (PDF). Mokslas. 1977. Nuoroda tikrinta 2022-02-12.
- ↑ „Nemuno žemupio kapinynų kultūra“. aruodai.lt. Nuoroda tikrinta 2022-02-12.
Literatūra redaguoti
- Wilhelm Gaerte: Urgeschichte Ostpreußens. Königsberg 1929
- Hans Mortensen, Gertrud Mortensen: Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Leipzig 1938
- Marija Gimbautas: Die Balten. München 1983