Mykolas Kleopas Oginskis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Michał Kleofas Ogiński 1765 m. rugsėjo 25 d. Guzove, Lenkija – 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje, Toskanos didžioji kunigaikštystė) – kunigaikštis, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, 1802 m. Vilniaus universiteto garbės narys, kompozitorius, populiarių Europoje polonezų, mazurkų autorius.

Mykolas Kleopas Oginskis
Oginskiai
Oginskių herbas
Gimė	1765 m. rugsėjo 25 d. Guzove, Lenkija
Mirė	1833 m. spalio 15 d. (68 metai) Florencijoje, Toskanos didžioji kunigaikštystė
Tėvas	Andrius Ignotas Oginskis
Motina	Paula Paulina Šembek
Sutuoktinis (-ė)	1)Izabelė Lasocka 2)Marija de Neri
Vaikai	Tadas Pransiškus Amelija Zaluska Ema Ida Irenėjus Kleopas
Žymūs apdovanojimai
Šv. Stanislovo ordinas
Vikiteka	Mykolas Kleopas Oginskis

Giminė ir dvarai

Mykolas Kleopas Oginskis jaunystėje

Mykolo Kleopo Oginskio pirmoji žmona Izabelė Lasocka

Mykolo Kleopo Oginskio antroji žmona Marija de Neri

Mykolo Kleopo Oginskio dvaras Zaleseje

2015 m. pašto ženklas

Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės. Tėvas Andrius Ignotas Oginskis (1739–1787 m.), motina Paula Paulina Šembek (1750–1797 m.)

Šeima

M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764–1852 m.), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798–1844 m.) ir Pranciškų Ksaverą (1801–1837 m.).

1802 m. santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaičių didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, italų kilmės dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė dukterų Amelijos (1803–1858 m.), Emos (1810–1871 m.), Idos (1813- ?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863 m.).

Dvarai

Paveldėjo savo dėdės Pranciškaus Ksavero dvarą Zalesėje, taip pat senelio Tado Pranciškaus dvarą Rietave. Nuosava Mykolo Kleopo Oginskio valda Rietavas tapo 1802 m., o 1814 m. už 277600 rublių iš valstybės jis nusipirko ir Rietavo seniūniją. Rietavas tapo visos Oginskių šeimos dvaru, o netrukus ir svarbiausia jų rezidencija.

1800 m. paveldėti Mykolo Kazimiero Oginskio Sluškų rūmai Vilniuje, kuriuose 1794 m. sukilimo metu veikė sukilėlių štabas, rūmų teritorijoje buvo įrengta sviedinių liejykla. Bet 1803 m. Sluškų rūmai atiteko Vilniaus miesto magistrato tarėjui Domininkui Zaikovskiui.

Biografija

Mykolas Kleopas Oginskis.
Fransua Granje (1793-1867).
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

Oginskio kapas Santa Croce bazilikoje, Florencijoje

Jau vaikystėje pasižymėjo lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Jo pirmasis mokytojas buvo prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay), muzikos pagrindų ir groti pianinu mokė dvaro muzikas Juzefas Kozlovskis (1757–1831 m.), groti smuiku mokė Džiovanis Batista Viotis (Giovanni Battista Viotti, 1755–1824 m.), Jarnovičius bei kiti garsūs pedagogai ir muzikai. Muzikinės kompozicijos specialiai nesimokė, bet kūrė ir publikavo savo kūrybą visą gyvenimą.

Didelę įtaką, pasirenkant gyvenimo kelią turėjo dėdė Mykolas Kazimieras Oginskis, 1764–1768 m. Vilniaus vaivada, 1768–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Didysis etmonas.

Politikas ir diplomatas

Anksti, 1786 m. pradėjo diplomatinę ir politinę karjerą. Aktyviai dalyvavo Ketverių metų seimo (1788–1792 m.) veikloje. 1789–1791 m. Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Nyderlanduose, Londone, po to vėl Hagoje. Jo aktyvumas buvo įvertintas – 1788 m. įteiktas Šv. Stanislovo ordinas, o po poros metų ir Baltojo erelio ordinas.

Prasidėjus susiskaldymui buvo prisidėjęs prie Targovicos konfederacijos, nes buvo grasinama nusavinti jo nuosavybę. 1793–1794 m. po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – LDK iždininkas. 1793 m. vasaros pradžioje jis tapo vienos iš politinių grupuočių, rengusių valstybės gelbėjimo planus, nariu. Dalyvavo 1793 m. birželio 17 d. darbą pradėjusiame Gardino seime.1793 m. liepos pradžioje buvo įtrauktas į sutarties su Rusija rengimo deputaciją. Jos darbe nedalyvavo, o į seimą atvyko tik pasirašyti 1793 m. liepos 22 d. sudarytos, o rugpjūčio 19 d. seimo ratifikuotos antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo - dalies teritorijų atidavimo Rusijos imperijai - sutarties. Kaip Lietuvos didysis iždininkas M.K.Oginskis buvo įtrauktas ir į sutarties su Prūsija rengimo deputaciją. 1793 m. rugsėjo 25 d.Gardine buvo sudaryta antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (teritorijų atidavimo) sutartis su Prūsija, o spalio 16 d. seimas patvirtino Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos sąjungos sutartį. M.K.Oginskis, kaip ir dauguma seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis ir su Rusija, ir su Prūsija.

1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po sukilimo ir Trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę, prisidengęs svetima pavarde pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

ATR atkūrimo planai

Gyvendamas užsienyje, Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleono nuomone, nors Lietuva neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, kaip ir bet kurios kitos tautos, atsidūrusios tokioje situacijoje, jos pačios savo teises turi atsikovoti ginklu.

1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui prasižengimus, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. Dažniausiai gyvendavo savo rezidencijoje – Zaliesėje, prie Smurgainių. 1810 m. tapo caro slaptuoju patarėju. Prieš prasidedant Rusijos karui su Prancūzija, buvo sumanęs atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip autonominę Rusijos imperijos dalį. Caro pritarimas lyg ir buvo gautas, Oginskis paskirtas senatoriumi nuo Lietuvos, tačiau, paaštrėjus tarptautinei padėčiai viso plano įgyvendinti nepavyko.

Gyvenimas

1815 m. po Tautų kongreso, kai žlugo visos viltys atkurti Lietuvos valstybę, išvyko į Italiją ir atsidėjo kūrybai. Rašė prisiminimus, kūrė muziką, bendravo su daugeliu garsių to meto žmonių. 1822 m. savo dvarus užrašė žmonai bei vaikams. Nuo 1823 m. gyveno Florencijoje.

Mirė Florencijoje, buvo palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Tačiau miesto visuomenė įvertino jo kūrybą bei darbus ir šiandien kunigaikščio palaikai ilsisi Italijos Panteone, Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce), greta Mikelandželo, Galilėjo Galilėjaus ir vėliau čia atgulusio Džoakino Rosinio. Jam pastatytas balto marmuro paminklas. Ant namo, kuriame gyveno garsusis lietuvis, 2006 m. baltarusiai pakabino atminimo lentą.

Kūryba

1799 m. sukūrė operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, polonezų (1794 m. – „Atsisveikinimas su tėvyne“), valsų, mazurkų, maršų, dainų. Jam priskiriama ir Lenkijos himno muzika.

Oginskio polonezas

1826–1827 m. išleido 4 tomus atsiminimų (kurie 2007 – 2010 m. buvo išleisti lietuvių kalba), 1828 m. parašė knygą „Laiškai apie muziką“.

Nuorodos

• Polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“ (audio)

Politinis postas Stamps of Lithuania, 2015-27.jpg
Prieš tai: Liudvikas Tiškevičius	Lietuvos didysis iždininkas 1793–1796	Po to: -