Smurgainys

Smurgáinys  (blrs. Смаргонь, rus. Сморгонь) – miestas Baltarusijoje, Gardino srityje, prie kairiojo Neries upės intako – Oksos ir į jį įtekančios Gervėčios, 130 km į šiaurės vakarus nuo Minsko ir 90 km į pietryčius nuo Vilniaus. Smurgainių rajono centras. Pro miestą eina senasis Vilniaus–Minsko kelias, Vilniaus–Maladečinos geležinkelio linija, magistralės, jungiančios Vilnių, Krevą, Svierius, Vileiką. Veikia statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, lengvoji, maisto pramonė.

Smurgainys blrs. Смаргонь, rus. Сморгонь
Smurgainys 54°28′52″š. pl. 26°24′04″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Smurgainių rajonas
Įkūrimo data	1503 m. spalio 2 d.
Gyventojų (2022)	35 908
Vikiteka	Smurgainys

Smurgainių Viešpaties atsimainymo cerkvė. 2009 m.

Istorija

Meškų dresuotojas

Smurgainys. Turgaus aikštė. 1910 m.

Prie Smurgainių rasta VII–VIII a. baltų pilkapių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Smurgainiai paminėti 1503 m. spalio 2 d. kaip privati LDK didikų Zenovičių valda. Nuo 1628 m. Radvilų valdomi Smurgainys iki 1795 m. įėjo į LDK sudėtį. Tarp Vilniaus vyskupystės dokumentų saugomas Smolensko vaivados Jurijaus Zenovičiaus 1503 m. spalio 3 d. lotynų ir lenkų kalbomis padarytas įrašas, kad jis, būdamas Smurgainių paveldėtoju ir valdytoju, rūpindamasis vietos gyventojų tikėjimo reikalais, skiria pinigų bei žemių parapijos katalikų bažnyčios statybai ir jos išlaikymui, o bažnyčiai turi būti duotas šv. Dievo Motinos į Dangų ėmimo ir šv. Mikalojaus vardas. 1505 m. Smurgainyse ant Oksos upės kranto iškilo medinė šv. Mikalojaus katalikų bažnyčia. Jurijaus Zenovičiaus anūkas Smolensko kaštelionas Jurijus Zenovičius, kuris Mikalojaus Radvilos Juodojo įkalbėtas XVI a. viduryje tapo kalvinistu, Smurgainis paverčia pagrindine Zenovičių giminės rezidencija. Jurijaus Zenovičiaus sūnus Kristupas Zenovičius, tęsdamas tėvo pradėtus darbus vietoje medinės bažnyčios 1606–1612 m. kalvinistams pastatė mūrinę renesansinio stiliaus šventovę, įkūrė kalvinistų mokyklą ir jai padovanojo turtingą asmeninę biblioteką. 1590 m. Smurgainyse Kristupas Zenovičius įrengė popieriaus fabriką (malūną), kurio produkcija buvo teikiama ir tuo metu Vilniuje veikusiai Mamoničių spaustuvei. Smurgainyse pagamintas popierius su Zenovičių herbiniu antspaudu – vandenženkliu („Despot“) naudotas bent iki 1632 m. sudarytų dokumentų. Kristupas Zenovičius Smurgainių dvare 1609 m. priėmė į karo žygį prieš Maskvą išsiruošusį Abiejų Tautų Respublikos valdovą Zigmantą Vazą. Po Kristupo Zenovičiaus mirties jo vaikai apie 1620 m. atsimetė nuo kalvinizmo ir tapę katalikais vietos kalvinų bendruomenę išvaikė. 1621 m. Smurgainis paveldėjo Kristupo Zenovičiaus anūkė Ona Sofija, kuri 1628 m. ištekėjo už Vilniaus kašteliono, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnaus Alberto Vladislovo Radvilos. Abiems sutuoktiniams mirus (dvi jų dukros mirė nesulaukusios pilnametystės, o kitos dvi įstojo į Nesvyžiaus benediktinių vienuolyną) 1668 m. Smurgainys iki 1805 m. atiteko Radvilų giminei. Zenovičių valdymo laikais XVII amžiaus I pusėje Smurgainiai buvo nedidelis miestelis, įsikūręs šalia didikų rezidencijos, 1622 m. turėjęs 117 kiemų ir į turgaus aikštę vedančias penkias gatves, keturias karčemas, popieriaus, grūdų malimo ir medžio apdirbimo vandens malūnus.

Smurgainis nuo XVII amžiaus I pusės iki XIX amžiaus pradžios valdė net šešios Radvilų kartos. Tačiau, skirtingai nei ankstesni savininkai Zenovičiai, Radvilos čia savo rezidencijos neturėjo, todėl miesteliu mažiau rūpinosi ir Smurgainis dažnai nuomodavo. Labiausiai miestelį Radvilos išgarsino XVII amžiaus viduryje čia įkūrę meškų dresuotojų mokyklą, Europoje žinomą kaip Smurgainių „Meškų akademija“, caro valdžios uždarytą po 1831 m. sukilimo numalšinimo.

Smurgainys labai nukentėjo per 1654-1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karą. 1655 m. vasarą čia buvo įsikūręs caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenės, traukiančios užimti Vilnių, štabas. Šiaurės karo metu Smurgainių apylinkėse vėl aktyviai veikė ginkluotieji Maskvos kariuomenės daliniai, o 1708 m. vasario 11 d. – kovo 17 d. miestelyje gyveno karinį štabą čia įsirengęs Švedijos karalius Karolis XII. Radvilų valdymui besibaigiant Smurgainys taip ir liko nedideliu miesteliu, užstatytu mediniais trobesiais, turinčiu dvi katalikų bažnyčias ir vieną žydų sinagogą. 1788 m. Smurgainyse buvo 224 kiemai, 22 ambarai ir 4 karčemos, 3 vandens malūnai, plytų gamykla ir 2 degtinės varyklos, du kartus per savaitę vykdavo turgūs, tris kartus metuose – mugės. 1790 m. mirus Karoliui Stanislovui Radvilai Smurgainys atiteko jo ketverių metų giminaičiui Dominykui Jeronimui Radvilai, kurio gobėjai, atsakingi už nepilnamečio turto priežiūrą, Smurgainis, po 1795 m. ATR padalijimo patekusius į Rusijos imperiją, 1805 m. už 65 tūkst. zlotų pardavė Bogdanui Oginskiui.

1808 m. Smurgainis įsigijo grafas Karolis Dominykas Pžezdeckis – 1812 m. Napoleono karo dalyvis (1813 m. už karinius nuopelnus apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu) ir vienas iš 1831 m. sukilimo Smurgainių krašte vadų. 1812 m. pabaigoje Smurgainiuose bazavosi ir Rusijos imperijos ir Napoleono Bonaparto kariuomenės vadovybės štabai. 1812 m. gruodžio 5 d. Smurgainyse Napoleonas Bonapartas įgaliojo Joachimą Miuratą vadovauti didžiajai Prancūzijos armijai žygyje prieš Rusiją, o pats skubiai išvyko į Paryžių. Dviem dienom vėliau miestelį užėmė Michailo Kutuzovo vadovaujamos karinės pajėgos, laukusios žinių apie karinius veiksmus Vilniuje. Nuo 1816 m. iki 1831 m. sukilimo, į karinę atsargą išėjęs K. D. Pžedzeckis gyveno ir ūkininkavo Smurgainyse – augino veislinius žirgus, įrengė žirgyną ir maniežą jiems išjodinėti, pradėjo karietų ir kinkomų ekipažų (gavusių „berlinkų“ pavadinimą) gamybą. Vilniaus krašto bajoraitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė apie savo giminaičio ir krikšto tėvo K. D. Pžezdeckio valdomus Smurgainis rašė, kad XIX amžiaus I pusėje jie „per keliolika mylių aplinkui buvo laikomi pavyzdiniu dvaru, o grafas Karolis, paslaugus, vaišingas, nuoširdus, ne tik kad nepavydėjo, bet džiaugėsi, kad kitiems sekasi. Savo dvare laikė kazokų, tikrų ukrainiečių, dažė ūsus ir likusius žilus plaukus, mazurką šoko nepataikydamas į taktą, užtat ugningai“. Už K. D. Pžezdeckio dalyvavimą 1831 m. sukilime Smurgainių valda caro valdžios nurodymu buvo areštuota, o po 1832 m., mirus savininkui Smurgainis kurį laiką valdė jo brolis Konstantinas, kuris Smurgainis nuomojo.

1842 m. miestelis nustojo būti privatus ir perėjo Rusijos imperijos valdžios nuosavybėn, buvo valstybinis miestelis Ašmenos apskrities Smurgainių valsčiaus centras. XIX amžiaus 3 dešimtmetyje Smurgainyse buvo 11 gatvių, 335 kiemai ir 43 ambarai, veikė 3 degtinės varyklos, alaus gamykla, plytų fabrikas ir kelios odos apdirbimo įmonės. 1843 m. miestelyje atsidarė 58 vietų mokykla. 1904 m. birželio 6 d. Smurgainys gavo miesto teises.

Sovietmečiu Smurgainyse išvystyta lengvoji, miško, maisto pramonė.

Heraldika

Smurgainių šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. 2012 m.

K. D. Pžezdeckio Smurgainių dvaras, 1812 m.

Herbas ir vėliava patvirtinti Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos 2004 m. gruodžio 1 d. įsaku. Miesto herbas – lokys – primena unikalią, visoje Europoje miestą garsinusią įstaigą – Smurgainių arba Meškų, akademiją, kurioje buvo dresuojamos meškos. Herbe ispaniškos formos skydo sidabriniame fone vaizduojamas virš raudono tinklo ant galinių letenų stovintis juodas lokys. Priekinėse letenose lokys laiko Radvilų giminės herbą – tris trimitus.

Paveldas

Šv. Mikalojaus bažnyčia. Pastatyta 1505 m. Jurijaus Zenovičiaus lėšomis. Sudegė 1866 m. ir daugiau neatstatyta.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Apie 1552-1553 m. Jurijus Zenovičius Smurgainyse fundavo medinės kalvinistų bažnyčios statybas. 1606–1612 m. metais jos vietoje iškilo Jurijaus Zenovičiaus sūnaus, Bresto vaivados Kristupo Zenovičiaus lėšomis pastatyta mūrinė, gynybinio tipo renesansinių bruožų kalvinistų bažnyčia. 1621 m. Smurgainis paveldėjusi Kristupo Zenovičiaus anūkė Ona Sofija, būdama katalikė, bažnyčią iš kalvinistų atėmė ir perdavė katalikams. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo 1866 m. caro valdžia katalikų bažnyčią uždarė ir ją atidavė stačiatikiams. Šventovę perstatant į cerkvę buvo užtapyta originali sieninė tapybą, pakeistas vidaus interjeras, ant stogo užkeltas rusiško stiliaus svogūnas. Šventovė labai stipriai nukentėjo per Pirmojo pasaulinio karo metu čia vykusius karinius veiksmus. Smurgainis valdant Lenkijai šventovė 1921–1926 m. atnaujinta ir grąžinta katalikams. 1947 m. sovietų valdžia bažnyčią vėl uždarė ir pavertė ją iš pradžių parduotuve, vėliau muziejumi ir parodų sale. 1990 m. bažnyčia gražinta katalikams. 2003 m. minint Smurgainių 500 – asias metines sutvarkyta bažnyčios išorė. Bažnyčios rūsiuose yra Zenovičių giminės kapavietė, kuri iki šiol nėra tinkamai ištyrinėta.

Smurgainių „Meškų akademija“. Veikė nuo XVII amžiaus vidurio iki 1831 m. sukilimo numalšinimo. Patikimų duomenų apie tikslią „Akademijos“ įkūrimo datą nėra, tačiau žinoma, kad tai atsitiko miestą pradėjus valdyti Radvilų giminei. 1687-1689 m. po Abiejų Tautų Respubliką keliavęs prancūzas jėzuitas Pilypas Avrilis savo atsiminimuose rašė: „parodė man taip pat akademiją, kur dresuoja meškas, skirtas vedžiojimui iš miesto į miestą po visą Europą. O ta gyvenvietė, kurioje jos mokosi visokių vikrių triukų, vadinasi Smurgainiai“. Kitas „Akademijos“ laikų amžininkas, Švedijos karaliaus Karolio XII karo žygių kronikininkas Joranas Nordbergas 1708 m. apsilankęs Smurgainyse pažymėjo, jog: „šitas miestas garsėja tuo, kad visos po pasaulį besibastančios ir šokančios meškos čia turi savo aukštąją mokyklą ir tikrą būstinę“. Smurgainių „Akademija“ ypač suklestėjo ir išgarsėjo XVIII amžiaus II pusėje Karolio Stanislovo Radvilos laikais. Pasakojama, kad šis į ekstravaganciją ir keistenybes linkęs kunigaikštis prieš svečius puikuodavosi važinėdamas karieta, traukiama keturių pakinkytų meškų. Didikas „Meškų akademijos“ vadovu paskyrė iš jo valdomo Myriaus kilusį Lietuvos čigonų baroną Joną Martinkevičių. „Akademijos“ klestėjimo laikais dvidešimties dresuotojų grupė vienu metu apmokydavo apie 10 meškų, be kurių dar būdavo apmokomos ir Karolio Stanislovo Radvilos į Smurgainis atvežtos bezdžionės. Meškos mokslai „akademijoje“ trukdavo 6 metus. Pirmiausia meškas mokydavo šokti. Tam reikėdavo mešką priversti stovėti ir vaikščioti ant užpakalinių letenų. Tą darydavo meškiukus uždarydami metaliniame narve varinėmis grindimis, kurias imdavo kaitinti ugnimi iš apačios. Lenkų karininkas Henrikas Brandtas 1812 m. šitaip aprašė meškų mokslus: "įkaitusios grindys ima deginti jaunam meškinui priekines letenas. Tada lokys pakelia jas į viršų ir mėgina jomis remtis į sieną, bet už tai gauna per nagus. Jį daužo tol, kol gyvūnas neišmoksta stovėti ant užpakalinių letenų, vaikščioti ir vykdyti kitas komandas. Kai kada meška praranda kantrybę ir įnirtusi puola savo „mokytoją“, bet tas rimbo smūgiais ją priverčia apsigalvoti“. Pavasarį lokiai su vedliais iškeliaudavo klajoti po įvairių Europos regionų – Prūsijos, Šlėzvigo, Bavarijos, Elzaso ir Vengrijos miestų prekyvietes. Į Smurgainis meškos sugrįždavo žiemoti rudenį, apie Visų Šventųjų dieną.

2014 m. kovo 2 d. Smurgainyse buvo įrengta skulptūrų kompozicija, įamžinanti mieste veikusią „Meškų akademiją“. Apie Smurginiuose veikusią meškų mokyklą baltarusių poetas Rygoras Baradulinas sukūrė poemą „Smurgainių akademija“.

Smurgainių riestainiai – „smurgiankos“. Manoma, kad riestainiai galėjo būti kilę iš Smurgainių, nors rašytiniai šaltiniai to ir nepatvirtina. Smurgainyse riestainiais XVII–XVIII a. būdavo dresuojamos ir „Meškų akademijos“ auklėtines. XIX amžiuje Smurgainių riestainiai buvo plačiai žinomi ne tik Baltarusijoje, bet ir už jos ribų. Atrodo, kad tai galėjo atsitikti ir dėl tuo metu populiarių receptų knygų. Kulinarijos istorikas Viljamas Pochliobkinas savo XX amžiaus II pusės darbuose nurodo, kad Smurgainiai – riestainių tėvynė. Adomas Honoris Kirkoras šimtmečiu anksčiau rašė, kad „beveik visi Smurgainių gyventojai kepa riestainius. Kiekvienas čia užsukęs keliautojas būtinai nusiperka bent kelis čionykščių bulkučių ryšulius, kad atvežtų lauktuvėms į Vilnių ir kitus miestus“. XX amžiaus 3 dešimtmetyje Smurgainyse buvo apie 60 kepėjų, kurie vertėsi riestainių gamyba. Smurgainių riestainiai iki praeito amžiaus vidurio buvo vienas iš populiariausių Vilniaus Kaziuko mugės gaminių, kurio receptų galima sutikti ir šių dienų kulinarijos knygose.

Kraštotyros muziejus, kuriame yra miesto istorijai skirta ekspozicija.

Smurgainių M. K. Oginskio baltarusių liaudies dainų ir šokių ansamblis.

Gyventojai

Lietuviai

40 proc. Smurgainių gyvenviečių pavadinimų išliko lietuviškos kilmės. Iki XVII a. Smurgainys su Gervėčiais, Ašmena, Krevu, Galšia priklausė kompaktiškam lietuvių kalbos plotui, kuriame šnekėta rytų aukštaičių vilniškių tarme. Iki XX a. pradžios Smurgainių vakaruose (Salų, Sniegionių ir kitose apylinkėse) dalis vietinių gyventojų buvo išlaikę gimtąją kalbą, rašėsi lietuviais.

Žymūs žmonės

• Pranciškus Boguševičius (1840–1900) – rašytojas, poetas, advokatas, 1863 m. sukilimo dalyvis, gyvenęs Smurgainyse.
• Mošė Kulbakas (1896–1937) – poetas, publicistas, gimė ir mokėsi Smurgainyse.
• Abraomas Suckeveris (1913–2010) – rašytojas, gimęs Smurgainyse.

Sportas

• FK Smorgonʹ (futbolo klubas;)
• „Jaunystės“ („Junost“) stadionas, kurio talpa 3 tūkst. žiūrovų.

Literatūra

• Čičinskas; Meškų akademija; Kryžiuočio kapas: apysakos, romanas / Vytautas Misevičius, dail. G. Karosas. – Vilnius: Vaga, 1978. – 453 p.
• Смаргонь. – Минск: Беларусь, 2009. – 127 p.: iliustr. – ISBN 978–985-01-0843-2