Vikipedija

Laiviai

Laiviai
{{#if:280
Stogastulpis Laivių kaimo vardo pirmojo paminėjimo 500-osioms metinėms pažymėti
Laiviai
Laiviai
56°04′19″š. pl. 21°36′14″r. ilg. / 56.072°š. pl. 21.604°r. ilg. / 56.072; 21.604 (Laiviai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Imbarės seniūnija
Gyventojų (2021) 248
Vikiteka Laiviai
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Laiviaĩ
Kilmininkas: Laivių̃
Naudininkas: Laiviáms
Galininkas: Laiviùs
Įnagininkas: Laiviaĩs
Vietininkas: Laiviuosè

Laiviai – kaimas šiaurės rytiniame Kretingos rajono savivaldybės pakraštyje, Imbarės seniūnijoje, į šiaurės rytus nuo Salantų, abipus kelio  2302  Salantai–Plateliai–Alsėdžiai , Salanto kairiajame krante. Seniūnaitijos centras. Teritorijos plotas – 894,56 ha.[2] Kaime yra 7 gatvės (Platelių, Pievų, Piliakalnio, Klevų, Liepų, Laukų, Pušų), 114 kiemų, Laivių tvenkinys, veikia Laivių bendruomenės centras, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos ir Salantų kultūros centro filialai, Salantų degalinė „Milda“.

Etimologija redaguoti

Pavadinimas kilo iš asmenvardžio Laivys daugiskaitos. Rašytiniuose šaltiniuose rašomas sen. rus. Стырники (1511 m.) (стырник – liet. yrininkas, laivininkas), vėliau – rus. Лайве, Лайвы, Лайвяй, lenk. Łaywaycie (1568 m.), Łaywie, Łajwie, vok. Laiwe, liet. Laiviai, žem. Laivē.

Vietos gyventojai turi savo vietovardžio kilmės versiją. Pasak jų, senovėje Salantas buvęs didelė upė, kuria plaukioję laivai apsistodavo po milžinišku ąžuolu šalia piliakalnio įrengtoje prieplaukoje. Ją imta vadinti Laiviais, o vėliau šis vardas prigijęs ir kaimui.[3]

Geografija redaguoti

 

Laiviai įsikūrę Vakarų Žemaičių lygumoje. Kaimą puslankiu juosia Salantas, link kurio per kaimą vingiuoja Bubinas, seniau vadintas Daubupiu (cariniais laikais – Dubovka). Į Bubiną gyvenvietėje įteka Malupis. Šiaurinėje dalyje išteka ir į Salantą teka Prūdupis. Vakarinėje dalyje telkšo tvenkinys. Pietiniame kaimo pakraštyje išteka Salanto intakas Alkupis.

Laiviai ribojasi su Salantais, Kadagynu, Erlėnais, Dvarčininkais, Gargždele, Tuzais ir Baidotais. Gyvenvietė telkiasi centrinėje žemių dalyje, Bubino kairiajame krante, šalia kelių  2302  Salantai–Plateliai–Alsėdžiai  ir  2704  Seda–Barstyčiai–Salantai  kryžkelės. Nedidelė dalis sodybų išsibarsčiusios vienkiemiais pakelėse, laukuose ir paupiuose. Pietvakariniu pakraščiu praeina kelias  169  Skuodas–Plungė .

Dalis kaimo – Salanto ir Bubino pakrantės – patenka į Salantų regioninio parko teritoriją.

 
Laiviai (rus. Лайве) Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo karininkų 1868 m. parengtame Kretingos apylinkių žemėlapyje
 
Laiviai (lenk. Łajwie) Prūsijos karalystės karo topografijos tarnybos 1915 m. išleistame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje
 
Laiviai (rus. Лайвяй) SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo 1948 m. parengtame ir 1950 m. išleistame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje

Istorija redaguoti

Kaime žmonių gyvenama nuo III a. Senovės Laivių bendruomenė iki XIII a. gyveno ties Salanto ir Bubino santaka esančiame piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje, o mirusiuosius laidojo kitapus Bubino įrengtame kapinyne. Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti. Apie IX–X a. atsiradus deginimo papročiui, palaikus su įkapėmis pradžioje sudėdavo į karstus, vėliau – supildavo į dėžutes-karstelius, o kremacijai įsigalėjus – suberdavo į įvairaus dydžio duobes.

Įkapės liudija, kad bendruomenė palaikė tamprius ryšius su tolimų kraštų prekybos centrais, iš kurių atkeliavo užsienio meistrų dirbiniai: kalavijai, Damasko plieno ietigaliai, kovos kirviai, stiklo bei emalio karoliai ir pan.[4] Tarp kapinyno ir Salanto seniau stūksojo Kurganu vadinta kalvelė, laikyta senovės karo vado kapu. Deja, tarpukariu įdirbant plėšinius ji buvo nukasta.[5]

XV a. II pusėje susiformavo kaimas, priklausantis valstybiniam Platelių dvarui. Jis pirmąkart paminėtas Žygimanto Senojo 1511 m. spalio 2 d. rašte, kuriuo didysis kunigaikštis patvirtino Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai ankstesnių kunigaikščių dovanojimus ir naujai duodamus kaimus. Raštas buvo rašytas senąja rusų kalba, todėl vietovardis jame suslavintas ir kaimas vadinamas Stirnikais (rus. Стырники).[6] Nuo 1527 m. kaimą valdė seniūno pareigas ir valdas paveldėjęs Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila, kuriam 1532 m. mirus, Platelių seniūnijoje turėtos jo valdos testamentu grįžo didžiajam kunigaikščiui.[7]

1568 m. matininkas Jokūbas Laškovskis pravedė Laivaičiais vadintame kaime Valakų reformą, o jo ribas pirmąkart pažymėjo valstybinio Platelių dvaro valdų žemėlapyje. Reformos metu kaimui teko apie 848 ha dydžio taisyklingo stačiakampio plano plotas, kuris ribojosi su Baidotais, Notėnais, Tuzais, Žeimiais, Salantais (Grebšiais), Erlėnais, o kitapus Salanto – su Nerėpais.[8] Dirbama žemė buvo padalinta į tris didelius laukus, kurių pakraščiuose paskirtos bendrosios ganyklos ir pievos. Gyvenvietė kūrėsi viduriniame lauke, abipus Notėnų kelio – tarp Bubino upelio ir Platelių kelio.

Nuo XVII–XVIII a. kaimas priklausė Gintališkės dvarui. Jo žemdirbių dvasiniu gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios dvasininkai. 1750 m. buvo 12, 1821 m. ir 1843 m. – po 18 katalikų kiemų,[9] o 1846 m. – 23 dūmai.[10]

1845 m. kaime gyveno Jono Jonausko, Anupro Glodos, Antano Valančiaus, Petro Repšio, Mykolo Česnausko, Kajetono Jurčiaus, Kazimiero Butkaus, Juozapo Miliaus, Antano Zaburo, Antano Simučio, Juozapo Šaulio, Petro Žulio, Juozapo Jakšto, Motiejaus Kazlausko, Prano Paulausko, Kazimiero Kočiaus, Petro Brazdeikio, Kazimiero Paulausko, Ignoto Bartušio, Juozapo Jankaus, Antano Baranausko, Antano Mažono, Mykolo Jackaus ir Jurgio Činausko šeimynos.[11]

Kuriantis kaimui, prišistorinio kuršių kapinyno pakraštyje buvo įrengtos pirmosios kaimo kapinės – Kapeliai, veikusios iki XVIII a. pab. Vėliau jos naudotos savižudžiams, nekrikštytiems mirusiems kūdikiams, skenduoliams, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukoms laidoti. Arčiau senosios gyvenvietės prie Bubino stūksančioje kalvoje veikė dar vienos kapinės – Senkapiai. Manoma, kad čia galėjo būti laidojami nuo 1709–1710 m. maro mirę kaimiečiai, kurių gyvieji nebeturėjo jėgų nuvežti iki kaimo kapinių.[12]

Panaikinus baudžiavą, nuo 1861 m. žemdirbiai priklausė Ginteliškės valsčiaus valstiečių luomui. Baudžiavos panaikinimo reformos metu kaime buvo suformuota ir valstiečiams išsimokėjimui atiduota 580 dirbamos žemės rėžių, už kuriuos 1870 m. Gintališkės grafui Juozapui Leduchovskiui žemės mokestį mokėjo 115 valstiečių.[13] 1866 m. Laiviuose buvo 28 katalikų kiemai.[14]

Kaime gyveno ne tik valstiečiai. XIX a. antroje pusėje minimi bajorai Bonifacijus ir Barbora Pacevičiūtė Semaškos, Juozapas Viskontas su žmona Antanina Lekstutyte, iš Raseinių apskrities atsikėlę Aleksandras Šimkevičius su žmona Kotryna Šakinyte, Aleksandras Šimkevičius su žmona Magdalena Paulauskaite ir Elžbieta Tvarijonavičiūtė-Šimkevičienė, atsargos kareivis Pranas Krasauskas.[15]

Per baudžiavos panaikinimo ir Stolypino reformas dalis ūkių buvo išskaidyta į vienkiemius, taip pat keitėsi kaimo ribos. Dvarčininkams buvo perduota kitapus Salanto buvusi žemė, o Laiviams atiteko šiapus upės Erlėnams priklausiusi žemė su Kregždinkalniu. Po žemės reformų Laiviuose 1905–1915 m. stovėjo 46 sodybos.[16]

1923 m. buvo 50 ūkių. Vykdant Lietuvos žemės reformą, visa žemė išskirstyta į vienkieminius ūkius. Pietrytinėje dalyje buvusiose ganyklose augusius krūmus išdeginę ir plėšininę žemę įdirbę naujakuriai savo nausėdiją ėmėsi vadinti Degimais. XX a. viduryje Laiviuose stovėjo jau 76, o Degimuose – 13 vienkieminių ūkininkų sodybų.[17]

1941 m. birželio mėn. į Salantuose kuriamą sukilėlių būrį įstojo laiviškiai šauliai Pranas Norkus, Alfonsas Kocius, Antanas Mosteika, Juozas Pilibavičius ir Kostas Šmita.[18] Po karo dalis kaimo vyrų pasitraukė į mišką ir tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais.

Prasidėjus pokario sovietų represijoms, į Sibirą 1948–1952 m. ištremtos Prano Mosteikos, Prano Šmito, Jono Jonkaus ir Prano Domarko šeimos, kurias sudarė 18 žmonių. Iš tremties nebegrįžo Aleksandra Mosteikienė, Filomena Šmitienė ir Stanislava Jonkutė, o kiti buvo paleisti 1956–1958 m.[19].

Sovietmečiu kaimas buvo pagalbinė Lenino kolūkio gyvenvietė. Būdami Salantų pašonėje Laiviai augo sparčiau nei administracinis ūkio centras Tuzai. Kaime nuo 1974 m. veikė Laivių pradinė mokykla (uždaryta 2004 m.). Todėl į gyvenvietę 1988 m. buvo perkelta Laivių kolūkiu pervadinto ūkio administracijos kontora, biblioteka, medicinos punktas, pastatyti kultūros namai ir vaikų darželis. Tikslinant gyvenviečių ribas, prie Laivių buvo prijungta kairiajame Salanto krante esanti ištuštėjusio Dvarčininkų žemių dalis. 1992 m. kolūkis panaikintas.

Šiandien gyventojus bendrai veiklai jungia kaimo bendruomenės centras „Laiviai“. Nuo 2005 m. kiekvieną birželio mėnesį kaimo bendruomenės centras ir kultūros darbuotojai organizuoją tradicinę meno ir sporto šventę, skirtą Žolinei paminėti.[20] 2011 m. kaimo vardo pirmojo paminėjimo 500-osioms metinėms pažymėti priešais gyvenvietę pastatytas monumentalus stogastulpis (meistras Liudas Ruginis, Salantai).[21]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861-1915 m. Gintališkės seniūnija, Gintališkės valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija
1915-1918 m. Salantų valsčius, Kretingos apskritis, Oberosato Lietuvos sritis
1919-1940 m. Laivių seniūnijos centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1940-1941 m. Laivių apylinkės centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1941-1944 m. Laivių seniūnijos centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis, Šiaulių krašto apygarda, Lietuvos generalinė sritis
1944-1950 m. Laivių apylinkės centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1950-1953 m. Tuzų apylinkė, Salantų rajonas, Klaipėdos sritis
1953-1959 m. Tuzų apylinkė, Salantų rajonas
1959-1963 m. Tuzų apylinkė, Kretingos rajonas
1963-1995 m. Imbarės apylinkė, Kretingos rajonas
1995-2009 m. Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m. Laivių seniūnaitijos centras, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė

Kultūros paveldas redaguoti

  • Piliakalnis, vad. Pilale (I tūkstm.–XIII a.; nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas, unikalus kodas 5212).
  • Kapinynas, vad. Kapeliais (V–XIII a.; nacionalinio reikšmingumo lygmens paminklas, unikalus kodas 5213).
  • Bubino mitologinis akmuo, vad. Laumės kūliu (regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė, unikalus kodas 12781).
  • Salanto mitologiniai akmenys, vad. Laumės kūliu (registrinis objektas, unikalus kodas 6223).
  • Kalva, vad. Kregždinkalniu (saugotinas objektas).
  • Aukštuma, vad. Dvarčininkų Pilale, Pilaite (saugotinas objektas).
  • Kaimo kapinės, vad. Maro kapeliais, Švedkapiais (XVI–XX a. pr.; saugotinas objektas).
  • Kaimo kapinės, vad. Kapeliais, Pilale (XVIII a.; saugotinas objektas).
  • Kryžkelės koplytėlė (pastatyta XX a. I p.; atnaujinta 1947 m., meistras Jonas Pocius, rėmėja Magdalena Kazlauskienė; 1998 m., meistras Alfonsas Domarkas, rėmėjos Bronė Gedgaudienė, Jadvyga Domarkienė; 2021 m., meistrai Alioyzas Pocius, Vaidas Mikalauskas, rėmėjas kunigas Vladas Gedgaudas;[22] saugotinas objektas).
  • Kryžkelės kryžius (pastatytas 1947 m.; saugotinas objektas).
  • Koplytėlė su Švč. Lurdo Marijos skulptūra (XX a. pab., statytojai Agripina ir Anicetas Reikos; saugotinas objektas).
  • Koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra (pastatytas XIX a. pab.; atnaujintas 1998 m., rėmėjas Bendorius; registrinis objektas, unikalus kodas 20210.[23]).

Mikrotoponiminiai vietovardžiai redaguoti

1935 m. Salantų pradžios mokyklos mokytojo Petro Geniušo surašyti Laivių kaimo vietovių vardai.[24]

  • žem. Brastvos lonka (liet. Brastos lanka) – užliejama pieva K. Simučio žemėje prie Salanto upės.
  • žem. Bobens (liet. Bubinas) – upelis, kairysis Salanto intakas. Apie jo vardo kilmę pasakojama, kad pavasarį sparčiai tekėdamas akmeninga savo vaga upelis garsiai ūžia, o žemaičiai apie nereikšmingai be paliovos kalbantį plepį sako: „Bobe, bobe, kap Bobens“. Nuo to, esą, ir kilęs upelio vardas.
  • žem. Degimā (liet. Degimai) – apie 150 ha ploto rytinė kaimo dalis, kurioje seniau buvusios krūmais ir medžiais apaugusios bendrosios ganyklos. Plėšininėje žemėje besikuriantys naujakuriai krūmus išdegino, todėl vietovė gavusi Degimų vardą.
  • žem. Genesys – buvusi varykla kaimo gyvuliams iš gyvenvietėje esančių tvartų į bendrąsias ganyklas ir atgal ginti, tarpukariu patekusi į ūkininkų Kairio ir Pauliko žemės sklypus ir paversta ariama dirva.
  • žem. Kalnā (liet. Kalnai) – pakiliausia aukštuma vakarinėje kaimo dalyje Jonkaus sklype, apimanti apie 50 ha plotą.
  • žem. Kapčē (liet. Kapčiai) – pora moreninių kalvelių Bubino slėnyje Grigaičio ir Razmienės sklypuose, primenančių kapčius – sukastus kauburius (ežiaženklius) žemės ribai žymėti. Grigaičio sklypo kalvelė buvusi perkasta lobių ieškotojų, nes kaime nuo seno sklido kalbos, kad joje esą senovėje pakasti turtai.
  • žem. Kapālē (liet. Kapeliai) – neveikiančios kaimo kapinės ir priešistorinis kapinynas dešiniajame Bubino krante K. Simučio ir St. Kazlausko žemės sklypuose, žvyringoje žemėje. Čia dirbant žemės darbus buvo randama archeologinių senienų ir stovėjo senąsias kapines ženklinantys keli seni monumentalūs kryžiai.
  • žem. Kesotė (liet. Kęsuotė, Kupstynas) – buvusi kupstuota (kęsuota) kaimo pieva, atitekusi ūkininkams J. ir K. Pilibavičiams, kurie ją pavertė dirbama žeme.
  • žem. Kurganas (liet. Kurganas, Pilkapis) – apie 40 kv. metrų dydžio kalvelė K. Simučio žemėje prie Salanto, kurioje, esą, senovėje buvęs palaidotas karo vadas. Tarpukariu K. Simutis ją nukasė ir prijungė prie dirbamo lauko.
  • žem. Kregždinkalnis (liet. Kregždžių kalnas) – aukštumos kyšulys P. Narkaus sklype prie Salanto upės. Skardyje nuo upės pusės gyvenusios urvinės kregždės, davusios vietovei vardą. Pasakojama, kad seniau Kregždinkalnis priklausė Salantų klebonijai skirtam sklypui, kuriame po 1831 m. sukilimo rusų kazokai korė ir laidojo sukilėlius.
  • žem. Leiknalē (liet. Lieknelės) – buvusi menkais krūmokšniais apaugusi molinga apie 70 ha kaimo ganykla, kurią tarpukariu naujieji žemės savininkai Meškys, Drakšas ir kiti žemdirbiai suarė.
  • žem. Papilalė – durpinga, krūmais apaugusi dauba K. Simučio žemėje prie Salanto šalia piliakalnio.
  • žem. Papliekē (liet. Paplėkiai) – buvusi durpinga ir pelkėta kaimo pieva, kurią naujieji žemės savininkai Mosteika ir Puškorius tarpukariu pavertė dirbamu lauku.
  • žem. Pikčē (liet. Pikčiai) – apie 40 ha dydžio šlapia ir durpinga kaimo pieva, naudota galvijams ganyti, vietomis paversta dirva, tarpukariu atitekusi ūkininkams Domarkui ir Bučkui.
  • žem. Pilalė (liet. Piliakalnis) – aukštumos kyšulys Puškoriaus žemėje prie Salanto ir Bubino santakos. Pasakojama, kad čia buvę įtvirtinimai, skirti apsiginti nuo švedų.
  • žem. Pylinis (liet. Pylimas) – medžiais apaugusi moreninė kalva Bubino kairiojo kranto slėnyje Pilibavičiaus žemėje.
  • žem. Pylinis (liet. Pylimas) – medžiais apaugusi moreninė kalva Bubino dešiniojo kranto slėnyje K. Simučio žemėje.
  • žem. Prūdopio lonka (liet. Prūdupio lanka) – užliejama pieva K. Simučio žemėje.
  • žem. Prūdopis (liet. Prūdupis) – upelis, vasaromis išdžiūstantis kairysis Salanto intakas, ištekantis kaimo šiaurinėje dalyje iš Miliauskio ūkio.
  • žem. Senkapē (liet. Senkapiai) – kalva Bubino kairiojo kranto terasoje, kurioje senais laikais veikė kaimo kapinės. Pasakojama, kad ši vieta senovėje buvusi prakeikta, nes daug kas čia užeidavęs mirdavo. Tik pastačius kryžių prakeikimas išnyko.
  • žem. Šeštuokėškė (liet. Šeštokiškė) – dauba, apjuosta Bubino upelio K. Simučio sklypo pakraštyje.
  • žem. Upalis (liet. Upelis) – bevardis vasarą išdžiūnantis upelis kaimo vakarinėje dalyje P. Narkaus žemėje, ištekantis Grigaičio žemės sklype, į Salantą įtekantis prie Kregždinkalnio.
  • žem. Žardas lonka (liet. Žardos lanka) – dauba šiaurinėje kaimo dalyje K. Simučio ir Jonkaus žemėje, perskirta Salanto upės.

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1821 m. ir 2021 m.
1821 m.[25] 1843 m.[26] 1845 m.[27] 1866 m.[28] 1902 m.[29] 1923 m.sur.[30] 1959 m.sur.[31]
198 193 269 290 369 331 358
1970 m.sur.[32] 1979 m.sur.[33] 1985 m.[34] 1989 m.sur.[35] 2001 m.sur.[36] 2011 m.sur.[37] 2021 m.sur.[38]
329 396 369 406 370 278 248


Žymūs žmonės redaguoti

Gimė
Gyveno

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Kretingos rajono savivaldybės gyvenamosios vietovės pavadinimo pakeitimo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir pakeitimo“. – Vilnius. – 2016 m. spalio 26 d. – Nr. 1062. – Teisės aktų registras. – 2016 m. lapkričio 2 d. – Nr. 26124
  3. ↑ Julius Kanarskas. Iš Laivių praeities. – Švyturys. – 1992 m. vasario 1 d.
  4. ↑ Eugenija Butėnienė. Laivių kapinyno laidosena. – Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. – Serija A. – Vilnius, 1964. – T. 1. – P. 83-99
  5. ↑ Lietuvos žemės vardynas. Žemės vardai Laivių kaimo Salantų valsčiaus Kretingos apskrities. Surašė Petras Geniušas, 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto archyvas
  6. ↑ Kazys Misius. Iš Platelių ir jų apylinkių praeities iki 1940 m. – Plateliai. – Vilnius: Versmė, 1999. – P. 43-44
  7. ↑ Jūratė Kiaupienė. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XV–XVIII a. – Vilnius: Mokslas, 1988
  8. ↑ Mappa wedle pomiaru Jokuba Łaszkowskiego Geometry Zygmunta Augusta Króla Polskiego w Roku 1568. Dnia 7. Aug: dokonaney, zrobiona wedle Jego Jnwentarza Opisania Dnia 10. Mar: Roku 1827. p. Antoniego Kiersznowskiego Kom: Są: Gł: P: Tel: – Lietuvos valstybės archyvas. – F. 1292, ap. 1. – B. 170
  9. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71
  10. ↑ Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – Str. 161
  11. ↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2. – B. 723. – L. 42-45
  12. ↑ Julius Kanarskas. Laiviai. Kaimas prie Salanto ir Bubino santakos. – Pajūrio naujienos. – 2022 m. liepos 22 d.
  13. ↑ Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи, cоставленъ в 1870 году. – Ковна, 1870. – C. 81
  14. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71
  15. ↑ Salantų RKB gimimo metrikų knyga. 1856–1862 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1517, ap. 1. – B. 1. – L. 192, Nr. 11
    Salantų RKB gimimo metrikų knyga. 1862–1872 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1517, ap. 1. – B. 2. – L. 11v, Nr. 141. – L. 30v, Nr. 60
    Salantų RKB gimimo metrikų knyga. 1893–1898 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1517, ap. 1. – B. 11. – L. 56, Nr. 40
    Salantų RKB gimimo metrikų knyga. 1898–1902 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – f. 1517, ap. 1. – B. 12. – L. 2, Nr. 57. – L. 65, Nr. 186. – L. 114, Nr. 270
    Salantų RKB mirties metrikų knyga. 1889–1898 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1517, ap. 1. – B. 10. – L. 163v, Nr. 13
  16. ↑ Карта Ковенск. и Курляндск. губ. – VII-10. Тельевск. и Гробинск. уѣзд. – Воeн. топогр. коллежскій совѣтникъ Поржезинскій, воeн. топогр. капитанъ Кузьминъ. – Съемка 1895 г.
    Karte des westlichen Rußlands. – Kreis Grobin, Gouvernement Kurland. Kreis Telsche, Gouvernement Kowno. – J 17. Sałanty. – Kartographische Abteilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme. – Druck 1915
  17. ↑ Карта 0–34–140–В–в. – (м. Салантай), Литовская ССР. – Генеральный штаб вооруженных сил Союза ССР. – 1948–1950
  18. ↑ Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. R-635, ap. 1. – B. 1. – L. 12
  19. ↑ 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius, 1993. – Kn. 1. – P. 431, 437, 448, 460
  20. ↑ Aldona Karečkaitė. Laivių kaimo gyventojai atšventė Žolinę. – Pajūrio naujienos. – 2007 m. rugpjūčio 17 d.
  21. ↑ Diana Jomantaitė. Laivių žemei – pusė tūkstančio metų. – Pajūrio naujienos. – 2011 m. liepos 5 d.
  22. ↑ Laivių jubiliejui atnaujino koplytėlę. – Pajūrio naujienos. – 2021 m. lapkričio 5 d.
  23. ↑ „Koplytstulpis su Nukryžiuotojo skulptūra“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2023-12-02.
  24. ↑ Lietuvos žemės vardynas. – Žemės vardai Laivių kaimo Salantų valsčiaus Kretingos apskrities. – Surašė Petras Geniušas. – 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto archyvas
  25. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Žemaičių praeitis. Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Vilnius, 2011. – T. 15. – P. 71
  26. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Žemaičių praeitis. Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Vilnius, 2011. – T. 15. – P. 71
  27. ↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2. – B. 723. – L. 42-45
  28. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Žemaičių praeitis. Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Vilnius, 2011. – T. 15. – P. 71
  29. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  30. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  31. ↑ Laiviai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 284 psl.
  32. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  33. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  34. ↑ Laiviai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 469
  35. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  36. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  37. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  38. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Julius Kanarskas. Seniausiems Salantų krašto kaimams Erlėnams, Laiviams, Nasrėnams ir Reketei 500 metų. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2011

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  Erlėnai – 2 km Dvarčininkai – 1 km NOTĖNAI – 7 km
Baidotai – 3 km 		 
Kadagynas – 2 km
     
     
     
Tuzai – 3 km
SALANTAI – 2 km Gargždelė – 2 km Žeimiai – 4 km
ŠATEIKIAI – 10 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Laiviai&oldid=7134385"