Korovajai

papuasų tauta
Korovajai
Korovajų vyras
Korovajų vyras
Gyventojų skaičius ~4000–4400
Populiacija šalyse Indonezijos vėliava Indonezija
(Pietų Papua)
Kalba (-os) korovajų, indoneziečių
Religijos krikščionybė, prigimtinė tikyba
Giminingos etninės grupės kombajai
Vikiteka: Korovajai

Korovajai arba kolufai (Kosenirowai, Kolufo) – papuasų tauta, gyvenanti Indonezijoje, Naujosios Gvinėjos pietuose, Pietų Papua provincijoje. Populiacija – 4000–4400 žmonių.[1] Korovajų kalba priskiriama didžiųjų Avju kalbų pogrupiui, transnaujagvinėjinėms kalboms.

Gyvena Boven Digulo, Mapio, Asmato ir Jahukimo regencijose.

Verčiasi pusiau klajokline lydimine žemdirbyste, medžiokle, žvejyba, rankiojimu, sago palmių apdirbimu. Populiarėja turizmas, darbas miško pramonėje.[2]

Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio korovajai gyveno visiškai izoliuotai.[3] 1974 m. juos aptiko amerikiečių antropologo Piterio Van Arsdeilo (Peter W. Van Arsdale) ekspedicija.[4] Nuo 1978 m. korovajų žemes pradėjo lankyti olandų misionieriai.[2] Nuo 1980 m. pradėjo palaipsniui kurtis kaimuose.[2] Po 1990 m. pradėjo atsivertinėti į krikščionybę.

Korovajai išlaikę neįprastą praktiką – namų statybą medžiuose. Būstą įrengia ant aukštų (iki 45 m), iš kazuarinių medžių (gelžmedžio) padarytų polių, kad apsisaugotų nuo priešiškų klanų antpuolių (užpuolimų, pagrobimų, padegimų), vabzdžių, piktųjų dvasių.[2]

Korovajų giminystė patrilinijinė, paplitęs leviratas. Santuoka poligaminė (poliginija), egzogaminė. Klanui vadovauja įtakingas asmuo (bigmen). Klanai kariauja tarpusavyje dėl įtarimų raganavimu, burtais. Teigiama, kad seniau praktikavę kanibalizmą. Tikyba animistinė (daug dėmesio skiriama piktosioms dvasioms, vėlėms, burtams).[2]

Šaltiniai redaguoti

  1. „Facts About Korowai Tribe in Southern Papua“. Authentic Indonesia.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Life up in a Korowai tree house, papuaerfgoed.org
  3. Indonesian Korowai Tribe First Officially Recognised As Tree-Dwellers“, The Telegraph, 2010 m. liepos 8 d.
  4. Van Arsdale, Peter (March 1974). Report of an Expedition to the Interior Asmat and Citak Regions of Irian Jaya, Indonesia. University of Denver: Unpublished document. pp. 1–32.