Leviratas
Leviratas (lot. levir – dieveris, vyro brolis) – santuokos paprotys, pagal kurį našlė privalo ištekėti už mirusio vyro brolio.
Paprotys redaguoti
Leviratas būdingas matriarchatui kaip grupinės santuokos liekana, kai kada praktikuotas ir vyraujant patriarchatui. Leviratui išlikti, ypač Azijoje turėjo įtakos kalymo paprotys. Pagal jį nupirktoji žmona, tapusi našle, privalėjo tekėti už vyro brolio ar giminių, kad neišeitų iš šeimos – tai būtų turtinis nuostolis. Prūsų paprotį vesti brolio žmoną mini Christburgo taikos sutartis 1249 m.[1]
Paplitęs Kalifornijos indėnų, Australijos aborigenų, Afrikos bantų ir kitose gentyse. Leviratas užtikrina susiformavusių socialinių ir ūkinių ryšių tęstinumą, suteikia tam tikrą socialinę apsaugą našlei ir jos vaikams. Jei jaunesnysis brolis jau vedęs, našlė tampa jo antrąja žmona.
Senovės žydų gentyse sūnus, pradėtas našlės ir buvusio vyro brolio, perimdavo mirusiojo vardą, vaidmenį ir tęsdavo giminę. Maorių gentyse našlę vedęs brolis perimdavo mirusiojo vardą. Šie papročiai laikomi matriarchalinių santykių liekana.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Leviratas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 56 psl.