Ašelio kultūra
Ašelio kultūra (pranc. Acheuléen) – senojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal Saint-Acheulio vietovę netoli Amjeno miesto, Šiaurės Prancūzija.
| Ašelio kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 | ||||||
| Ist. regionas | Afrika, Vakarų Europa, Azija | |||||
| Amžius | Ankstyvasis paleolitas | |||||
| Žmogaus rūšis | Homo erectus | |||||
 | ||||||
 Vikiteka |
Ašelio kultūraVikiteka | |||||
Arealas redaguoti
Datuojama Gunzo-Mindelio Riso laikotarpiu – prieš 700–200 tūkstančius metų. Vidurio Europos Ašelio kultūra kilo iš rytų Afrikos ir Pietų Europos Olduvėjaus tipo archeologijos kompleksų.
Radiniai redaguoti
Ašelio kultūros dirbiniai panašūs į Šelio kultūros, tik smulkesni. Pagrindinis įrankis buvo migdolo formos kirtiklis, nušlifuotas plokščiu retušu. Ašelio kultūros laikotarpiu pradėta naudoti stambius plokščius kirvius, ietigalius, grandukus ir įrankius, skirtus pjauti, gręžti. Laikotarpio pabaigoje atsirado vadinamųjų mikoko ir Levalua tipo dirbinių – smulkių kirtiklių, pjovimo ir gręžimo įrankių – nuo skaldytinių atskeltų skelčių. Žmonės gyveno olose, medžiojo ir rinko maistą, mokėjo išgauti ugnį.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Algirdas Girininkas. Ašelio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 59 psl.