Algirdas Girininkas
| Algirdas Girininkas | |
|---|---|
| |
| Archeologas Algirdas Girininkas, Vilnius, 1994 m | |
| Gimė | 1949 m. rugsėjo 23 d. Telšiai |
| Veikla | Lietuvos archeologas |
| Organizacijos | Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas |
| Pareigos | vyriausiasis mokslo darbuotojas |
| Išsilavinimas | habilituotas humanitarinių mokslų daktaras |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Algirdas Girininkas (g. 1949 m. rugsėjo 23 d. Telšiuose) – Lietuvos archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, akmens amžiaus žinovas.
Biografija redaguoti
1972 m. baigė istoriją Vilniaus universitete.
1972–1974 m. dirbo Trakų istorijos muziejuje, 1974–1992 m. Istorijos institute, 1992–1998 m. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro (nuo 1995 m. Kultūros paveldo centras) Archeologijos sektoriaus vadovas, 1998–2005 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1999–2005 m. – Archeologijos skyriaus vedėjas. Nuo 2005 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros dėstytojas.[1] 2009 m. Klaipėdos universiteto senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą.[2]
Leidinių „Archaeologia Baltica“ (nuo 2005 m.) „Lituanistica“ (nuo 2006 m.), „Arheoloğija un etnografija“ (nuo 2010 m.) redaktorių kolegijų narys.[3]
Mokslinė veikla redaguoti
Tyrimų sritis – baltų etnogenezė ir proistorės laikotarpio ūkio raida. Tyrinėjo Mustenių-Baubonių, Strėvos pilkapynus, Reškutėnų piliakalnį, Jaros, Pasienių, Kretuono apyežerio akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietes.[4]
Daugelio mokslinių straipsnių skirtų akmens amžiaus Nemuno ir Kundos, Narvos archeologinėms kultūroms, jų kūrėjų genotipui, autorius.
Daugelį metų atliko archeologinius tyrimus Kretuono apyežeryje, kasinėjo, vadovavo ekspedicijoms. Įrodęs Pabaltijo kultūrų tolydžią raidą nuo mezolito pradžios X tūkst. pr. m. e. iki geležies amžiaus, ir ištyręs kaimyninių Lietuvai valstybių muziejų fondų archeologinę medžiagą, suformulavo baltų – autochtonų, t. y., vietinių gyventojų nuo poledynmečio teoriją ir ją pagrindė, neigdamas esmines virvelinės keramikos kultūros įtakas baltų formavimuisi III tūkst. pr. m. e., oponuodamas kitai žinomai archeologei Rimutei Rimantienei. Vadovavo Kultūros paveldo centro Archeologijos skyriui, Lietuvos istorijos instituto archeologams. Sovietmečiu platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką.
Bibliografija redaguoti
- Kretuonas: Vidurinis ir vėlyvasis neolitas, Vilnius, 1990.
- Baltų kultūros ištakos, Vilnius, 1994.
- (kartu su Linu Daugnora) Osteoarcheologija Lietuvoje, Vilnius, 1996.
- (kartu su O. Lukoševičiumi) Lietuvos priešistorė: materialinės ir dvasinės kultūros raida, genčių formavimasis, Vilnius, 1997.
- (kartu su Linu Daugnora) Rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena XI–II tūkst. pr. m. e. Kaunas, 2004.
- Akmens amžius (Lietuvos archeologija, t. 1), Vilnius, 2009[5]
- Baltų kultūros ištakos (monografijos II d.), Klaipėda, 2011, 284 psl.
Įvertinimas redaguoti
- 2006 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius
- 2009 m. Lietuvos mokslo premija
Šaltiniai redaguoti
- ↑ KU BRIAI tinklalapis[neveikianti nuoroda]
- ↑ KU Senato 2009 m. gruodžio 18 d. nutarimas[neveikianti nuoroda]
- ↑ KU BRIAI tinklalapis[neveikianti nuoroda]
- ↑ Vytautas Kazakevičius. Algirdas Girininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 701 psl.
- ↑ Akmens amžius (Lietuvos archeologija, t. 1), Vilnius, 2009 Archyvuota kopija 2012-03-04 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos redaguoti
- Biografija[neveikianti nuoroda];
- Asmeninis tinklalapis Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto interneto svetainėje[neveikianti nuoroda].