Zlate Horai

Zlate Horai (ček. Zlaté Hory), iki 1948 m. Cukmantlas (ček. Cukmantl. vok. Zuckmantel) – Čekijos miestas Jesenyko rajone. 2014 m. sausį buvo 4004 gyventojai.

Zlate Horai ček. Zlaté Hory iki 1948 m. Cukmantl
Miesto vaizdas nuo Biskupská Kupa kalno
Zlate Horai 50°15′17″ š. pl. 17°23′38″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Čekija
Kraštas	Olomouco kraštas
Įkūrimo data	1224
starosta	Milan Rác
Gyventojų (2014)	4 004
Plotas	85,94 km²
Tankumas (2014)	47 žm./km²
Altitudė	390 m
Pašto kodas	793 75 ar 793 76
Tinklalapis	www.zlatehory.cz
Vikiteka	Zlate Horai

Geografija

Zlate Horai yra Jesenyko rajono šiaurės rytuose. Į šiaurę nuo miesto yra Čekijos-Lenkijos siena. Atstumas nuo Zlate Horų iki rajono centro Jesenyko yra 14,5 km, o iki krašto centro Olomouco – 73,5 km.

Netoli miesto stūkso kelios vietinės reikšmės viršūnės. Aukščiausia viršūnė yra Orlikas (1204 m), kitų viršūnių aukščiai nuo 600 iki 1000 m.

Miestas ir jo gyventojai

Administracinės dalys: Rejvíz, Dolní Údolí, Horní Údolí, Rožmitál, Salisov ir Ondřejovice.

Pagal 1910 m. gyventojų Austrijos-Vengrijos gyventojų surašymą mieste buvo 4520 gyventojų (4341 iš jų buvo nuolatiniai). 4341 gyventojai kalbėjo vokiečių kalba. 98,3% (4441 gyv) gyventojų buvo katalikai.

Istorija

Dabartinio Jesenyko rajono teritorija buvo apgyvendinta XII a. - XIII a. pradžioje. Tuo metu buvo eksploatuojami vietiniai aukso telkiniai. 1224 m. Přemysl Otakar I būsimo Zlate Horų miesto vietoje pradėjo statyti Edelšteino pilį. 1263 m. (20 m. po Aukso ordos kariuomenės įsiveržimo į Sileziją, istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėta Cukmantelio tvirtovė. Dar po 18 m. sutinkamas ir pavadinimas Zlate Horai (tada jis reiškė priemiesčio įtvirtinimus). Pilys keitė šeimininkus, jas valdė tai vietiniai vyskupai, tai pasauliečiai kunigaikščiai.

1306 m. Zlate Horai iš Opavos kunigaikščio Mikulašo I (Mikuláš Opavský) gavo Magdeburgo miesto privilegijas. 1325 m. miestas gauna rūdos gavybos teises, o 1433 m. gauna teisę kaldinti monetas. Miesto siuzerenai tuo metu tebebuvo Mikulašo I palikuonys. 1460 m. miestas atiteko Jurgio Podiebradiečio valdžion, o dar po 10 metų vėl buvo parduotas bažnyčiai. 1477 ir 1524 m. buvo patvirtintos miesto teisės užsiimti kalnakasyba. 1514 m. mieste užsiimta aludaryste. 1586 m. mieste jau veikė pašto stotis. XVI a. antrą pusę apylinkėse buvo aukso gamybos bumas. Du rasti grynuoliai (1385 ir 1870 g) buvo padovanoti imperatoriui Rudolfui II. Išsenkant aukso ištekliams imta išgauti varį.

Trisdešimtmečio karo metu miestas, tada buvęs Austrijos miestu Cukmanteliu, buvo du kartus apiplėšas švedų kariuomenės, bet kiekvieną kartą sparčiai atsigaudavo. XVII a. antrą pusę monetų kalykla iš Cukmantelio buvo perkelta į Nysą, o mieste imtas vystyti audimas. Cukmantelyje buvo apie 200 audimo staklių, dirbo virš 60 meistrų audėjų. Toliau vystėsi aludarystė, ėmė veikti plytinė. Nuo 1668 m. miestas kasmet ėmė organizuoti dvejas dideles muges.

XVIII a. pradžioje vėl atgijo aukso gavyba, miestui imperatorius Juozapas I grąžino senąsias privilegijas. Tačiau XVIII a. viduryje kalnakasyba vėl prislopo, o miesto ekonomikoje ėmė vyrauti audimas. 1733 m. 50 kalnakasių teko 300 audėjų.

1741 m. Pirmojo Silezijos karo metu miestą apgulė Prūsijos kariuomenė. Miestą sugriovė artilerijos ugnis, jis buvo apiplėštas. Po Antrojo Silezijos karo miestas prarado teisę kaldinti monetas, kalykla buvo perkelta į Vieną. O netrukus Cukmantelis prarado kalnakasybos teisę. Austrijos bandymas Septynerių metų karo metu susigrąžinti Aukštutinę Sileziją buvo nesėkmingas. Karo už Bavarijos paveldėjimą metu miestas vėl tapo kautynių vieta.

XIX a. miestas vystėsi toliau. 1839 m. mieste buvo pastatyti gatvių žibintai, o apie 1860 m. gyventojų skaičius viršijo 4 tūkstančius. Beveik dešimtadalis jų dirbo audimo pramonėje. 1862 m. į miestą atitiesta telegrafo linija. 8-tą dešimtmetį atidaryta vidurinė mokykla, bankas ir miesto ligoninė. 1879 m. ėmė veikti hidroterapijos sanatorija. 1892 m. mieste ėmė veikti geležinkelio stotis. Dar po kelerių metų mieste buvo įrengtas Pranciškaus Juozapo parkas, kurio pavadinimas vėliau pakeistas Cukmantelio mieste gimusios Jelizavetos Vitzovos (Franco Šuberto motinos) garbei. 10-to dešimtmečio pradžioje Cukmantelyje audėjų jau buvo virš 700. Audėjas per dieną vidutiniškai uždirbdavo 1,5-2 guldenus.

Pirmojo pasaulinio karo metais į Vokietijos kariuomenę buvo paimta 10 procentų miesto gyventijų (452 vyrai). 118 jų žuvo fronte. Po karo miestas atiteko naujajai valstybei Čekoslovakijai. Mieste vyravę vokiečiakalbiai gyventojai protestavo, reikalavo prijungti prie Austrijos. Riaušes ramino iškviestos kariuomenės dalys. Įtempti santykiai tarp miesto gyventojų čekų ir vokiečių išliko ir toliau. 1938 m. daug gyventojų vokiečių, vengdami šaukimo į Čekoslovakijos kariuomenę, bėgo į Vokietiją. Čekoslovakiją užėmus hitlerinės Vokietijos kariuomenei, čekų mažuma buvo iškeldinta iš miesto.

Po Antrojo pasaulinio karo dauguma vokiečių paliko Zlate Horus arba savo iniciatyva, arba buvo deportuoti. Jų vietas užėmė perkeltieji iš Guštenovicės Rytų Moravijoje, Oravos Slovakijoje, o vėliau ir pabėgėliai iš Graikijos.

1948 m. miestas pervadintas ir iš Cukmantelio tapo Zlate Horais.