Zigmuntas Mineika
| Zigmuntas Mineika lenk. Zygmunt Mineyko, gr. Ζίγκμουντ Μινέικο | |
|---|---|
| |
| |
| Gozdava (herbas) | |
| Gimė | 1840 m. Balviniškiai, Ašmenos apsk. |
| Mirė | 1925 m. gruodžio 27 d. (~85 metai) Atėnuose |
| Sutuoktinis (-ė) | Prozerpina Manarys |
| Vaikai | Stanislovas, Kazimieras, Andromacha, Jadvyga, Zofija, Cecilija ir Aldona–Safo |
| Veikla | LDK bajoras, 1863 m. sukilėlis. Graikijos archeologas. |
Zigmuntas Mineika, lenk. Zygmunt Mineyko, gr. Ζίγκμουντ Μινέικο (1840 m., Vilniaus gub. Ašmenos apsk. Balviniškių kaime – 1925 m. gruodžio 27 d., Atėnuose) – LDK bajoras, 1863 m. sukilėlis. Graikijos archeologas.
Biografija redaguoti
Mokėsi gimnazijoje Vilniuje, nuo 1858 m. studijavo Nikolajaus Generalinio štabo akademijoje. Dėl savo anticarinės veiklos buvo persekiojamas, todėl turėjo pasitraukti į užsienį. Ženevoje mokėsi lenkų karo mokykloje. 1862 m. pervažiavo į Krokuvą, tuo metu buvusią Austrijos–Vengrijos imperijos pavaldume. Prasidėjus 1863 m. sukilimui atsidūrė prie Vilniaus, kur vadovavo sukilėlių būriui. Caro valdžios suimtas ir nuteistas pakarti. Už devynis tūkstančius rublių Vilniaus gubernatorius Michailas Muravjovas sutiko pakeisti mirties bausmę į 12 metų katorgą. Iš Sibiro Estijos bajoro von Meberto pavarde pabėgo į Prancūziją, Paryžiuje baigė Aukštąją karinę mokyklą.
Dvidešimt dvejus metus dirbo inžinieriumi Turkijoje: statė sausumos kelius, tiltus ir geležinkelius. Pervažiavo į Graikiją, kartu su vietos mokslininkais tyrė senuosius graikų archeologinius paminklus. Kasinėjo Dzeuso šventyklą Dodonėje. 1913 m. talkino graikams iš turkų atsiimant Janinos tvirtovę. 1911 m. ir 1922 m. lankėsi Vilniuje, Universitetui padovanojo numizmatinę kolekciją. Mokėjo lenkų, lietuvių, rusų, prancūzų, turkų ir graikų kalbas.[1]
1910 metais Z.Mineikai buvo suteiktas Graikijos garbės piliečio vardas.[2] Buvo vedęs Janinos miesto gimnazijos direktorę Prozerpina Manarys, su kuria užaugino du sūnus: Stanislovą ir Kazimierą bei penkias dukras: Andromachą, Jadvygą, Zofiją, Ceciliją ir Aldoną–Safo. Zofija (1883–1981) vėliau ištekėjo už Jeorjos Papandreu (1888–1968) – ilgamečio Graikijos Ministro pirmininko. Jų sūnus Andreas Papandreu (1919–1996) taip pat pasižymėjo valstybės tarnyboje – kurį laiką buvo Užsienio reikalų ministru, o vėliau ir Ministru pirmininku.[3] Pastarojo sūnus Georgas Papandreu (g. 1952 m.) – Graikijos užsienio reikalų ministras – per 2002 m. vizitą Vilniuje aplankė protevių kapus Rasų kapinėse.[4]
Bibliografija redaguoti
- Z tajgi pod Akropol: Wspomnienia z lat 1848–1868 – Warszawa, 1971
Išnašos redaguoti
- ↑ Tomas Venclova. Vilniaus vardai (Šiaurės Atėnai, 2011 m. kovo 7 d.) Archyvuota kopija 2018-03-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Petras Katinas. Svečiui iš Atėnų perduoti jo prosenelio dokumentai. (XXI amžius, 2002 m. vasario 27 d.)
- ↑ Krzysztof Mineyko. Zygmunt Mineyko (1840–1925) i Jego Rodzina
- ↑ Cimoszewicz wraz z Papandreu w Wilnie – Wiadomości – WP.PL