Zbaražas

miestas Ukrainoje

Zbaražas (ukr. Збараж) – miestas vakarų Ukrainoje, Ternopilio srityje, ~15 km į šiaurės rytus nuo Ternopilio, prie Gniznos upės. Rajono centras. Maisto (cukraus, duonos, konditerijos) pramonė, gaminama tara. Geležinkelio stotis prie Ternopilio–Šepetivkos linijos, praeina KlaipėdosBrestoOdesos plentas. Miestas garsėja XVII a. Zbaražo pilimi, bernardinų vienuolynu, Viešpaties Atsimainymo cerkve, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun katalikų bažnyčia, Kristaus Prisikėlimo cerkve.

Zbaražas
ukr. Збараж
      
Bernardinų vienuolynas Zbaraže
Zbaražas
Zbaražas
49°39′52″ š. pl. 25°46′31″ r. ilg. / 49.66444°š. pl. 25.77528°r. ilg. / 49.66444; 25.77528 (Zbaražas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis Ternopilio sritis Ternopilio sritis
Rajonas Zbaražo rajonas
Gyventojų (2019) 13 746
Plotas 6,94 km²
Tankumas (2019) 1 981 žm./km²
Altitudė 318 m
Vikiteka Zbaražas
Kirčiavimas Zbãražas[1]

Istorija redaguoti

Zbaražas minimas nuo 1211 m. (Haličo–Voluinės kronikoje).[2] 1393 m. kunigaikštis Kaributas čia pastatydino pilį (slavų pilies vietoje). XV a. Zbaražo kunigaikščiai tapo vieni svarbiausių žemvaldžių Voluinėje. XV–XVI a. pilį sunaikino daugkartiniai totorių antpuoliai. 1631 m. pastatyta nauja pilis, mieste įsikūrė bernardinai. Chmelnickio sukilimo metu, 1649 m. liepos 10 - rugpjūčio 22 d. miestą nesėkmingai bandė užimti kazokai. Po I ATR padalijimo (1772 m.) miestas ir visas regionas atiteko Austrijai-Vengrijai, kurios Galicijos provincijos sudėtyje išbuvo iki 1918 m. Po Lenkijos-Ukrainos karo miestas ir visas regionas atiteko Lenkijai, kurioje buvo Ternopolio vaivadijos apskrities centru. Po SSRS įsiveržimo į Lenkiją buvo perduotas Ukrainos SSRS.

Iki XX a. vid. Zbaraže gyveno didelė žydų bendruomenė.

Šaltiniai redaguoti

  1. Pasaulio vietovardžiai. Europa. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: Zbãražas.
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 157