Zamua
Zamua (akadų kalba: KURMazamu/Lullumu, babiloniečių kalba URUMazamua/Zamua) – senovinis regionas Zagroso kalnyno šiaurėje, dabartinio Irano ir Irako pasienyje, egzistavęs II–I tūkst. pr. m. e. Nuo maždaug VI a. pr. m. e. jis buvo pradėtas traktuoti kaip išplėstinio Medijos regiono dalis, o dabar jis sudaro Kurdistano istorinio regiono vidurinę dalį – Sorani Kurdistaną.
| Senovės Irano regionas Zamua | |
|---|---|
| |
| Šalis | Iranas (Kurdistanas, p. Vakarų Azerbaidžanas), Irakas (Dijala, Suleimanija) |
| Tautos | nežinomos kilmės tautos > sorani kurdai |
| Valstybės | Mana ir kt. |
| Miestai | Atlila, Izirtu, Zibija |
| Ankstesnis pav. | Lulumu |
| Vėlesnis pav. | Medija > Sorani Kurdistanas |
 | |
| Senovės Irano regionai: Zamua, Persija, Medija, Hirkanija, Parta, Margiana, Baktrija, Sogdas, Chorezmas, Arija, Arachosija, Drangiana, Gedrosija | |
Geografija redaguoti
Regionas apėmė šiaurinę Zagroso kalnų dalį ir driekėsi nuo Urmijos ežero šiaurėje iki Dijalos upės pietuose. Nuo Medijos regiono ir Irano kalnyno rytuose jį skyrė aukštikalnės, vadinamos Gizilbunda, o vakaruose jis perėjo į Mesopotamijos žemumą (Asiriją). Į pietus nuo regiono, Zagrose buvo Paršua ir Elipi valstybės, šiaurės vakaruose Zamua siekėsi su Nairi, šiaurės vakaruose – su kadusų teritorijomis.
Zamua buvo geografiškai labai įvairi ir pati buvo dalijama į keletą smulkesnių regionų. Svarbiausios dalys buvo:
- Tikroji Zamua (dab. Irako teritorijoje) – koncentravosi vakaruose, ties derlingiausia viso regiono vieta – Šarazoro slėniu (Mažojo Zabo vidurupyje). Ji istoriškai labiau įtakota Asirijos ir sutapo su jos provincija Mazamua. Vėlesnis Šarazoras.
- Vidinė Zamua (dab. Irako teritorijoje) – nuo Tikrosios Zamuos buvo atskirta Zagroso kalnagūbrio pagrindinės dalies (senovėje vadintos Kullar). Šis kalnuotas regionas turėjo du derlingus svarbiausius slėnius – Mažojo Zabo aukštupį ir Zarine slėnį (Mana). Vėlesni Mukrianas ir Ardalanas.
- Paršua – piečiausia regiono dalis, dažnai laikoma atskiru regionu ir koncentravosi ties Dijalos slėniu. Vėlesnis Havramanas.
Nėra tiksliai žinoma, kokios kilmės kalba kalbėjo šio regiono tautos, kadangi jos neturėjo rašto, ir visi duomenys apie jas yra iš aplinkinių tautų (daugiausia urartų ir asirų) šaltinių. Tikriausiai jos lingvistiškai priklausė arba churitams (kaip urartai) arba kaukazo tautoms (kaip kaspijai), nors vėlesniuoju laikotarpiu vietos gyventojų varduose, ypač regiono pietuose, pasitaiko daug iranizmų.
Istorija redaguoti
Asirų hegemonija redaguoti
Senasis regiono pavadinimas buvo Lulumu, minimas III tūkst. pr. m. e. šumerų šaltiniuose. Čia gyveno barbariškos kalniečių lulubėjų gentys, puldinėjusios Mesopotamiją. Nuo II tūkst. pr. m. e. regionui prigijo Zamua pavadinimas. Zamua į Mesopotamijos civilizacijos orbitą įtraukta apie XII a. pr. m. e., kuomet jį trumpam nukariavo Nabuchodonosaras I (1120) ir Tiglat-Pileseras (1113).
IX a. pr. m. e. nuolatinė Asirijos grėsmė vertė vietos gyventojus vienytis. Šaltiniai mini visame regione 19 įtvirtintų miestų. 881 m. pr. m. e. Zamua užpuolė Ašurnasirpalas ir užėmė jos vakariausias teritorijas (tris miestus), prijungdamas jas kaip Asirijos provinciją Mazamua, įtvirtino čia tvirtovę Atlila.
Nuo tada likusios nepriklausomos teritorijos buvo vadinamos „Vidine Zamua“. Netrukus po šių įvykių yra minimas jų pirmasis valdovas Nigtiara, o vėliau – ir kiti valdovai, valdę visą ar dalį regiono. Per visą IX a. pr. m. e. ir vėliau Asirija ne kartą rengė karines ekspedicijas į šį kraštą, pasiekdama Mediją ir net Kaspijos jūrą. Viena žymiausių tokių ekspedicijų buvo 820 m. pr. m. e., kuomet asirai išžvalgė ir detaliai aprašė regioną, suminėdami smulkias valstybėles ir gentis. Nors kraštas nebuvo nukariautas, asirai įgijo hegemoniją čia, 802 m. pr. m. e. rašydami, kad jiems paklūsta Elipi, Harharas, Araziašas, Messi, Gizilbunda, Mana, Paršua, Alabrija, Adadana ir kt.
Manos karalystė redaguoti
Nuo VIII a. pradžios regioną trumpam užkariavo Urartu, kurios armijos 774 m. pr. m. e. pasiekė regiono pietinį pakraštį – Paršua ir nutraukė Asirijos įtaką regione. Šių valdžiai nusilpus, atsirado prielaidos sparčiai vienytis mažoms regiono valstybėlėms, kurių konsolidacijos centru tapo Mana su sostine Zikirtu. Viešpataujant valdovui Iranzu (740–719), Mana valdė visą Vidinės Zamua regioną nuo Dijalos iki Urmijos, taip pat tikriausiai teritorijas į rytus ir vakarus nuo Urmijos. Trumpam Mana tapo viena keturių stipriausių valstybių Artimuosiuose rytuose, greta Urartu, Asirijos ir Elamo [1]
Valdant Iranzu Asirija buvo vėl sustiprėjusi, tačiau Mana sudarė sąjungą su ja prieš Urartu ir taip apsisaugojo nuo jos invazijų. Vietoj to 744 m. pr. m. e. Tiglatpalasaras III nusiaubė Paršua pietuose, prijungdamas ją ir įsteigdamas Paršua provinciją. Po Iranzu mirties Manoje prasidėjo neramumai, ir į valstybės reikalus vėl ėmė kištis Asirija. Sargonas atėmė jos pietines teritorijas ir prisijungė kaip Harharo provinciją. 660 m. pr. m. e. Asirijos Ašurbanipalas pradėjo dar vieną karą su Mana ir ją nusiaubė.
Iranėnų įsigalėjimas redaguoti
Nuo VII a. pabaigos (616 m. pr. m. e.) regione įsigalėjo Medijos imperija, nors Mana liko egzistuoti kaip vasalinė karalystė. VI a. pr. m. e. regioną užvaldė Achamenidų imperija, įjungdama jį į Medijos satrapiją. Taip regionas pamažu įtrauktas į išplėstinio Medijos regiono sąvoką.
Tuo metu vyko sparti krašto iranizacija. Negrįžtamai išnyko vietos kalbos, vietos gyventojai maišėsi su iranėnais, ir taip formavosi kurdai. Regione nominaliai viešpatavo Seleukidai, Aršakidai.
Kavusakanas redaguoti
Jau paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą vietos kurdai beveik nekontroliuojamuose kalnuose įkūrė daug smulkių valstybėlių, kurios pripažino pietuose buvusio Kermanšacho vyresnybę. 224 m. šias valstybėles pajungė Sasanidų imperija. Taip regione įsitvirtino kurdų kilmės Kajuso dinastija, suvienijusi visą regioną su sostine Kermanšache. Ji buvo autonomiška valstybėlė, pripažinusi Sasanidų valdžią. Ji panaikinta 380 m., kuomet baigėsi dinastija ir regionas integruotas į Sasanidų administracinę sistemą.
Ilgainiui regionas tapo žinomas kaip Sorani Kurdistanas.
Nuorodos redaguoti
- ↑ William Bayne Fisher, Ilya Gershevitch. 1985. The Cambridge history of Iran. The Median and Achaemenian periods, Cambridge University Press, p. 80.