Nacionalinis Osolinskių institutas
| Nacionalinis Osolinskių institutas | |
|---|---|
| |
| Įkurta | 1919 m. |
| Vieta | Vroclavas, Lenkija |
| Direktorius | dr. Adolf Juzwenko[1] |
Nacionalinis Osolinskių institutas (lenk. Zakład Narodowy im. Ossolińskich, ZNiO), taip pat Osolineumas (Ossolineum) [2] – mokslinė biblioteka, leidykla, mokslo, kultūros ir švietimo įstaiga Lenkijoje, įsikūrusi Vroclave nuo 1947 metų. Pagal dydį tai antroji biblioteka Lenkijoje po Jogailos universiteto bibliotekos, veikiančios Krokuvoje.
Tai yra nacionalinės ir tarptautinės reikšmės archyvų institutas ir kultūros centras.[3] Nacionalinį Osolinskių institutą įkūrė lenkų magnatas Jozefas Maksimiljanas Osolinskis (1748–1826).[4]
Osolinskių institute sukaupti ir saugomi kai kurių žymiausių Lenkijos ir bendrų su kaimyninėmis tautomis mokslininkų, rašytojų ir poetų, įskaitant: Mikalojaus Koperniko „Devolutionibus orbium coelestium“, Jono Kochanovskio, Adomo Mickevičiaus, Adomo Asnyko, Jano Kasprovičiaus, Vladyslavo Reimonto, Stepono Żeromskio, Julijaus Slovackio ir ypač Henriko Senkevičiaus, kurio pagrindinis leidėjas – Osolinskių instituto leidykla, rankraščiai.
ZNiO departamentai: Osolinskių biblioteka (1816 m.), Liubomirskių muziejus (1823 m.), Osolinskių leidykla (1827 m.), Adomo Mickevičiaus „Pono Tado” muziejus.
Bibliotekos istorija redaguoti
Kunigaikštis Jozefas Osolinskis buvo politikas, rašytojas ir tyrinėtojas, paskyręs savo gyvenimą turtingos bibliotekos, sudarytos iš knygų, rankraščių, spaudinių ir monetų, sukūrimui ir katalogavimui. Nuodugniai apsvarstęs ir stebėjęs Europos pokyčius po Vienos kongreso, jis pasirinko Lvovą, tuomet vadintą Lenbergu, Galicijoje, kuri priklausė Austrijos imperijai, kaip tinkamiausią vietą laikyti savo 52 dėžių surinktai medžiagai, gavęs išankstinį Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I pritarimą. 1817 m. Osolinskis pradėjo savo vardo instituto įkūrimą Lvove. Vertingoms knygoms ir rankraščiais įsigyti pajamų kunigaikštis gaudavo iš savo valdytų žemės sklypų. Surinkęs didžiulę spaudinių kolekciją Osolinskio institutas greitai tapo garsiu Lenkijos mokslo ir kultūros židiniu, kuris ne tik išliko valdant austrams, bet ir gyvavo Antrosios Lenkijos Respublikos (1918–1939 m.) valdymo periodu.[5]
Nacionalinis Osolinskių institutas nuo savo įkūrimo (1817 m.) iki 1945 m. buvo įsikūręs buvusiuose karmeličių ordino vienuolyno pastatuose Lvove (Ossolińscy g. 2, dab. Stefanyka gatvė). Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, valdant Austrijos imperatoriui Juozapui II, vienuolyno pastatai tapo griuvėsiais. Jų atkūrimu susirūpino generolas Jozefas Bemas, sukūręs pastatų restauracijos projektą. Jis 1823 m. Lubomirskių muziejų (kurį, buvo įkūręs kunigaikštis Henrikas Lubomirskis) sujungė su Osolinskių institutu.
Valdant Austrijai, „Osoliniumas“ tapo Lenkijos nepriklausomybės judėjimo švyturiu ir buvo vienas iš svarbiausių Lenkijos kultūros centrų Lvove, nepaisant to, jog Lvovą valdė užsienio valdžia ir jos struktūros vykdė germanizaciją. Tuo metu Lvove buvo vykdomi instituto darbuotojų areštai, persekiojimai, atliekamos kratos.[6]
1840 m. pradžioje Osolinskių bibliotekoje veikė lenkų spaustuvė. Atsižvelgus į santykinę Galicijos autonomiją, visgi ji turėjo išimtines teises leisti lenkiškas knygas.[6]
Po įvykusios Rusijos revoliucijos ir Austrijos – Vengrijos imperijos žlugimo, dar net nepasibaigus I pasauliniam karui, Galicija tapo ginkluoto konflikto vieta. Osolinskių institutas buvo atakuotas kareivių 1918 m. mūšio dėl Lvovo metu.[7]
Prieš II pasaulinį karą Osolinskių biblioteką sudarė 220 000 kūrinių, daugiau kaip 6 000 rankraščių, daugiau kaip 9 000 autografų, daugiau kaip 2000 diplomų ir daugiau kaip 3000 žemėlapių. 1827 m. kunigaikščio Jozefo Osolinskio sukauptą kolekciją sudarė 10 121 darbai, 19055 darbų kopijos, 567 rankraščiai, 133 žemėlapiai, 1445 paveikslai. Osolinskių biblioteka buvo sukaupusi didžiausią XIX a. ir XX a. išleistos lenkų periodinės spaudos kolekciją.[6]
Testamentu Jozefas Osolinskis savo šeimos narius pavadino tolesniais jo įsteigto instituto kuratoriais ir direktoriais, siekdamas užtikrinti savo darbo tęstinumą, ir paskyrė 28 žymias lenkų šeimas, iš kurių buvo galima pasirinkti įpėdinius, jei jo šeimos nariai mirtų.[8]
1939 m. į Osolinskių institutą, baiminantis karo pasekmių, buvo atvežtas Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas” rankraštis, kurį tuo metu valdė Tarnovskių šeima, jį 1871 m. įgijusi iš poeto sūnaus Vladislavo Mickevičiaus, šiam atsidūrus po karo tarp Prancūzijos ir Prūsijos nepalankiose gyvenimo sąlygose. Tarnovskiai tikėjosi, kad karas greitai baigsis ir rankraštį galėsiantys susigrąžinti.[9]
1939 m. rugsėjo mėn. į valdžią atėjus sovietams, Osolinskių institutas buvo nacionalizuotas ir uždarytas, jo bibliotekos fondai buvo perduoti naujai įsteigtai Ukrainos TSR Lvovo filialo mokslų akademijai. Nacionalizuotas ir Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ rankraštis.[10][9]
Lubomirskių muziejaus kolekcija buvo paskirstyta įvairiems Lvovo muziejams, kuriuos tvarkė ukrainiečiai.[6]
Nuo 1941 m. birželio 29 d. iki 1944 m. liepos 27 d., fašistinei Vokietijai okupavus Lvovą, Osolinskių biblioteka buvo įtraukta į naujos Vokietijos „Staatsbibilothek Lemberg“ (Lvovo bibliotekos) struktūrą. Dalis kolekcijos buvo spėta pervežti į Krokuvą. Šioje kolekcijoje buvo ir Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas”. Iš Krokuvos krovinys buvo pergamentas toliau į vakarus, į Sileziją. Lenkijos vyriausybinė komisija, ieškojusi vokiečių pagrobtų lenkų bibliotekų ir muziejų rinkinių, vieno vaito rastas kolekcijas nukreipė į Varšuvos nacionalinę biblioteką. Iš ten rinkiniai perduoti nacionaliniam Osolinskių institutui.[9]
1946–1947 m. tuometinė Ukrainos valdžia padalino „Osoliniumo“ kolekciją į dvi dalis. Buvo laikomąsi bendros taisyklės, kad medžiaga, turinti nuorodų ar kilusi iš žemių į rytus nuo Kurzono linijos, ypač susijusi su Vakarų Ukrainos istorija ir kultūra, taip pat su Rusija, Baltarusija, Podole, Voluine, Lietuva, Turkija, turėjo likti Lvove. Kita medžiaga buvo perduota tuometinei Lenkijos Liaudies Respublikai.[11]
Iš pradžių ukrainiečiai planavo perduoti vos 30 000 tomų. Šis skaičius keletą kartų buvo peržiūrėtas. 1946 m. gegužės mėn. jis pagaliau pasiekė 150 000 vienetų, įskaitant knygas, XIX–XX amžių atspaudus ir rankraščius. Tai sudarė tik 15–20 procentų visos kolekcijos, nes nebuvo atsižvelgta į grafinę ir kartografinę kolekcijas ir beveik visą XIX–XX amžių lenkų periodinių leidinių rinkinį.[11]
Minėta lenkų spaudos kolekcija liko Lvove, kuri gulėjo neapsaugota ir „laikinai“ 50 metų buvo saugota Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Vėliau ši kolekcija sovietų valdžios buvo sunaikinta.[6]
Nuo 1947 m. Vroclavo Osolinskių biblioteka buvo perrenkama iš originalių Lvovo Osolinskių bibliotekos kolekcijų, kurias Lenkija tik iš dalies atgavo iš sovietų valdžios. Manoma, kad maždaug trečdalis visos tarpukario laikotarpio kolekcijos buvo pervežta į Vroclavą. Vroclavo miesto valdžia Osolinskių bibliotekai skyrė buvusios vokiečių vidurinės katalikų berniukų mokyklos patalpas. Nuo 1953 m., kai atsirado Lenkijos mokslų akademija, Ossolinskių biblioteka ir leidykla buvo patekusios jos valdžion, o Lubomirskių muziejus buvo uždarytas.[6]
Osolinskių instituto dabartis redaguoti
1995 m. sausio 5 d. Nacionaliniam Osolinskių institutui buvo suteiktas archyvo statusas. Jis nustojo veikti kaip Lenkijos mokslų akademijos dalis. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo užmegzti santykiai tarp Osolinskių instituto ir Lvovo Stefanyko bibliotekos. Buvo priimtas susitarimas, jog lenkų specialistai tyrimų tikslais galės kopijuoti, mikrofilmuoti Stefanyko bibliotekos fondus.[6]
2006 m. atidarytas Vroclavo nacionalinio Osolinskių instituto Lvovo skyrius. Jis įsikūręs atnaujintose buvusios „Baworowscy“ bibliotekos patalpose. Jį sudaro parodų salė ir „Osoliniumo“ darbuotojo, atsakingo už kolekcijos kopijavimą, katalogo parengimą, kolekcijos būklės patikrinimą ir kitus priežiūros darbus, kabinetas.[6]
2015 m. Osolinskių bibliotekoje buvo sukaupta 1 800 000 vienetų, įskaitant knygų leidimus, serijinius knygų leidimus, inkunabulus, rankraščius, atspaudus, piešinius, ekslibrisų knygelių lentas, monetas ir medalius, antspaudus, dokumentus, susijusius su socialiniais įvykiais, ir mikrofilmus.[12]
„Pono Tado“ rankraštį Osolinskių institutas galutinai įgijo 1999 m. po septynerius metus trūkusių derybų su Mickevičiaus poemos originalo savininkų Tarnovskių šeima. Pasirašius trišalę sutartį Vroclavo rotušėje 1999 m. lapkričio 5 d. „Pono Tado“ rankraštis tapo Osolinskių instututo nuosavybe.[9]
Osolinskių institituto leidykla publikuoja populiarią pasaulinės literatūros klasikos seriją „Nacionalinė biblioteka“ („Biblioteka Narodowa„), taip pat svarbius leidybos projektus, tokius kaip Romos Aftanazy monumentalusis leidinys, daugybės dvarų ir didžiųjų rezidencijų kultūros paveldą iliustruojančius leidinius.[6]
1995 m. sausio 5 d. Vroclave pradėjo veikti atnaujintas Lubomirskių muziejus, kaip ZNiO vaizduojamojo meno skyrius.[6]
Nuorodos redaguoti
- ↑ Struktura organizacyjna ZNiO, Zakład Narodowy im. Ossolińskich. Nuoroda tikrinta 2020-11-07.
- ↑ Osolineumas. Visuotinė lietuvių enciklopedija,
- ↑ Nacionalinio Osolinskių instituto leidyklos interneto svetainėje pateikta informacija. [1] Archyvuota kopija 2020-06-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Jabłońska, Władysława. (1979) „Ossoliński Józef Kajetan (1748–1826)“ Polski słownik biograficzny. Wrocław: Polska Akademia Nauk. p. 416–421.
- ↑ Stanisław Kosiedowski (2007). „Jak powstawało lwowskie Ossolineum (How Lviv Ossolineum was established)". Józef Maksymilian Ossoliński – szkic biograficzny, Ossolineum 1967 (in Polish). Mój Lwów.
- ↑ 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 Historia ZNiO" (in Polish). ossolineum.pl. 3 February 2011. [2]
- ↑ Prokopovych, Markian (2009). Habsburg Lemberg: Architecture, Public Space, and Politics in the Galician Capital, 1772–1914. Purdue University Press. p. 141. ISBN 978-1557535108.
- ↑ Adolf Juzwenko, Thaddeus Mirecki. The fate of the Lubomirski Dürers: recovering the treasures of the Ossoliński National Institute. Society of the Friends of the Ossolineum. 2004. p. 13.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas”. Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.
- ↑ Patricia Kennedy Grimsted. Trophies of war and empire: the archival heritage of Ukraine, World War II, and the international politics of restitution. 2001. Harvard Ukrainian Research Institute. p. 163.
- ↑ 11,0 11,1 Norman Davies, God’s Playground, a History of Poland, Columbia University Press, 1982, ISBN 0231053525, p.558.
- ↑ Osolinskių bibliotekos istorija. [3]