Vološynai
Sas
Sas
Pradininkas Steponas Vološynas Rybotyckis
Titulas Kilmingieji
Laikotarpis žinomi nuo XIV a.

Vološynai (lenk. Wołoszyn, ukr. Voloshyn) – valachiško, vengriško ar transilvaniško kraujo turėjusios kilmingos šeimos atstovai.

Šią pavardę nešiojo Transilvanijos karvedys Steponas Vološynas Rybotyckis, iki tol, kol atvyko į Lenkijos Karalystės teritoriją. Jis buvo herbo Sas giminių pradininkas Lenkijos karalystėje. Taip pat minimas grafas Vanczaluchas, t. y. Vancza Vološynas, kuris XV a. valdė žemes Turkos mieste (dabartinėje Vakarų Ukrainoje).[1]

Žinomiausio herbo „Sas" giminių tyrinėtojo, Jogailos universiteto istoriko Liudviko Vyrosteko aprašytame ir susistemintame apie herbo „Sas" gimines sąvade paminėti tik du kilmingi asmenys, turėję Vološyno pavardę, – tai Steponas Vološynas Rybotyckis ir Jonas Vlašynšylis – Vološynas.[2]

Istorija redaguoti

Kartu su Steponu Vološynu Rybotyckiu atvykę jo gentainiai, įsikūrę XIV a. Sano upės baseine, vėliau išplito po Galicijos, ypač Rusios vaivadijos ir pačios Lenkijos karalystės teritorijas. Šiose šalyse herbo „Sas" atstovams buvo būdingas kilmingumo (liet. atitikmuo – bajorystės) gavimas, pasižymėjus mūšiuose, karuose, ypač karuose su turkais.[2]

1420 m. LDK kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila suteikė žemės ir dvarą, pavadinimu: “Ustrzyki” (netoli Peremislio) riteriui Jonui Vlašynšyliui – Vološynui. Šio sūnus susituokė su Nastia Rybotycka 1443 m., Stepono Vološyno Rybotyckio palikuone. Tokiu būdu visi jų tolesni palikuonys per Nastią Rybotycką turi Valachijos, Transilvanijos, Besarabijos valdovų Vlado Drakulos, Bogdano I ir Besarabo I karališko kraujo, su kuriais giminiavosi Steponas Vološynas Rybotyckis (Nastia Rybotycka jo palikuonė).[2]

Kilmingieji Vološynai minimi Adomo Bonieckio ir Kasparo Niesieckio herbynuose.[3][4]

Šaltiniai redaguoti

  1. Iwona M. Dacka: Korona Polska Kaspra Niesieckiego: pomnik staropolskiego piśmiennictwa heraldycznego, Warszawa 2004.
  2. 2,0 2,1 2,2 Wyrostek L., Ród Dragów – Sasów na Węgrzech i Rusi Halickiej, Kraków 1932.,nakł. Polskiego Towarzystwa Heraldycznego ; Drukarnia Uniwersytetu Jagiell.
  3. Herbarz polski. Cz. 1, T. 1-16 / Wiadomości historyczno-genealogiczne o rodach szlacheckich. ułożył i wydał Adam Boniecki. [[1]]
  4. Iwona M. Dacka: Korona Polska Kaspra Niesieckiego: pomnik staropolskiego piśmiennictwa heraldycznego, Warszawa 2004.