Wilhelm Schmidt

Vilhelmas Šmitas
Vilhelmas Šmitas 1931 m.
Gimė	1868 m. vasario 16 d. Herdė (dab. Dortmundo dalis), Prūsijos karalystė
Mirė	1954 m. vasario 10 d. (85 metai) Fribūras, Šveicarija
Tautybė	vokietis
Veikla	kalbininkas, etnologas, religijotyrininkas, misionierius
Sritis	istorinė etnografija, difuzionizmas, lyginamoji religijotyra, Pietryčių Azijos kalbos
Organizacijos	Vienos universitetas, Fribūro universitetas
Pareigos	profesorius
Alma mater	Berlyno universitetas

Vilhelmas Šmitas (Wilhelm Schmidt, 1868 m. vasario 16 d. – 1954 m. vasario 10 d.) – Austrijos kalbininkas, etnologas ir religijotyrininkas, misionierius benediktinas. Buvo etnografas afrikanistas, vienas iš austrų antropologijos pradininkų, lyginamosios religijotyros atstovas, pirmykščio monoteizmo teorijos (premonoteizmas) pagrindėjas.

Biografija

Baigęs misionierių verbistų mokyklą Olandijoje, čia 1888–1892 m. studijavo teologiją. 1892 m. buvo įšventintas kunigu. 1893–1895 m. Berlyno universitete studijavo semitų kalbas. 1895–1905 m. dirbo Vienos misijų institute. 1906 m. įkūrė antropologijos žurnalą Antrhopos. 1895–1938 m. Mėdlingo dvasinėje seminarijoje Austrijoje dėstė kalbotyrą, etnologiją ir religijotyrą; nuo 1921 m. – profesorius. 1924–1938 m. Vienos, 1938–1951 m. Fribūro universitetų profesorius. Vilhelmas Šmitas 1931 m. Mėdlinge įkūrė antropologijos institutą Antrhopos (šis, 1938 m. naciams užėmus Austriją, perkeltas į Fribūrą), iki 1948 m. jo direktorius. Kartu dirbo pastoracinį darbą, užsiėmė karitatyvine veikla.

Veikla ir idėjos

Vilhelmas Šmitas, kaip kalbininkas, domėjosi daugeliu pasaulio kalbų, ypač daug dėmesio skyrė monų–khmerų, Australijos, Okeanijos kalboms. Iškėlė hipoetezę apie austrines kalbas, į kurias patektų austroazijiečių ir austroneziečių kalbų šeimos.

Kartu su Vilhelmu Kopersu, sekdamas Fricu Grėbneriu, Vilhelmas Šmitas vystė kultūrinių ratų sampratą, telkdamasis į rašto neturinčių tautų kultūros istorijos tyrinėjimus, nustatinėdamas jų kultūrinius ratus bei chronologinę seką, kuri kaip istoriškai-chronologiškai pagrįstesnė buvo priešinama L. H. Morgano evoliucionistinei pakopinės pažangos schemai. Teigė, kad bet kurios tautos pagrindas yra kultūra, kurią galima tyrinėti istoriškai: nėra neistorinių tautų. Kiekviena kultūros apraiška savo sklaida gali būti ne tik kylanti ar besiplečianti, bet ir menkėjanti ar benunykstanti. Sąveika tarp kultūrų gali būti aktyvi ir pasyvi vienu metu. Grynu pavidalu – vien aktyvi ar vien pasyvi – sąveika net ir neegzistuoja. Vilhelmas Šmitas pasisakė už konkretų, detalų čia ir dabar etnografinį aprašymą, į antropologiją įvedė istorizmo metodą. Jis išskyrė 4 pagrindinius pasaulio kultūrų ratus.

Vilhelmas Šmitas, kovodamas su evoliucionistinėmis doktrinomis etnologijoje, pasiūlė gausiai empirine etnologine medžiaga pagrįstą premonoteizmo teoriją, pagal kurią seniausia religijos forma yra monoteizmas; buvo garbinamas vienas Dievas, vėliau, jo vaizdiniui silpnėjant, atsirado politeizmas. Jis įrodinėjo, kad pirmose medžiotojų-rankiotojų kultūrose (tasmaniečių, bušmenų) galima atsekti joms būdingą dangiškojo dievo kūrėjo idėją, įvaizdį be jokio garbinimo ir ritualo. Tik vėliau atsirado totemizmas, soliarinė ir lunarinė mitologija, kultai ir ritualai, kurie nustūmė į antrą planą morališkai tyro dangiškojo dievo, pasaulio kūrėjo, įvaizdį. Vėliau ši teorija buvo sukritikuota

Bibliografija

Svarbiausi veikalai:

• Dievo idėjos kilmė (Der Ursprung der Gottesidee, 12 t. 1912–1954 m.)
• Tautos ir kultūros (Völker und Kulturen, 1924 m.)
• Lyginamosios religijotyros žinynas (Handbuch der vergleichenden Religionsgeschichte, 1930 m.)
• Kultūrinio istorinio etnologijos metodo žinynas (Handbuch der kulturhistorischen Methode der Etnologie, 1937 m.)