Vytautas Tribandis
| Vytautas Tribandis | |
|---|---|
| Gimė | 1942 m. liepos 10 d. Pamusiuose, Onuškio valsčius |
| Mirė | 2009 m. lapkričio 3 d. (67 metai) Šiauliuose |
| Sutuoktinis (-ė) | Dalia Magdalena Chomičiūtė |
| Vaikai | Tumas Tribandis |
| Veikla | Lietuvos dailininkas tapytojas, pedagogas |
| Organizacijos | Šiaulių universitetas |
| Pareigos | docentas |
| Alma mater | Vilniaus dailės institutas |
Vytautas Tribandis (g. 1942 m. liepos 10 d. Pamusiuose, Onuškio valsčius – 2009 m. lapkričio 3 d. Šiauliuose) – Lietuvos dailininkas tapytojas, pedagogas.
Biografija redaguoti
1956-1961 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1961-1967 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1967-1992 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas, nuo 1992 m. Menų fakulteto Tapybos katedros docentas.[1]
Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1997–2004 m. Šiaulių skyriaus pirmininkas.
Kūryba redaguoti
Dalyvavo parodose Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje. Darbų yra Vokietijoje, Belgijoje. Svarbesni kūriniai: „Konstrukcijos“ (1974 m.), „Laivai“ (1978 m.), „Sena obelis“ (1982 m.), „Šiaulių žemė“ (1986 m.), „Nuo Ladakalnio“ (1988 m.), „Ąžuolai“ (1992 m.), „Tiltelis“ (1994 m.), „Ryto šalna“ (1996 m.), „Kopų motyvas“ (1997 m.), ciklas „Šaknys“ (1997-2004 m.) ir kt.
Pagrindinė V. Tribandžio kūrybos erdvė – molbertinė tapyba, kurioje atskleidžiamas lietuviškas gamtovaizdis. Plačios lygumų panoramos ir jaukūs Dzūkijos miškų ir tarpukalnių kampeliai, Baltijos jūra ir žvejų kaimeliai – visa tai susilieja į epinį pasakojimą apie gimtinę, tėviškę, Tėvynę. Gamtovaizdyje ypatingą vietą užima medžiai. Pro išsikerojusių kamienų, šakų, lapijos ažūrą atsiveria tolesnės erdvės, horizontas su sodybomis, kalvomis, šlaitais. Medžiai pripildo paveikslą gyvybės. Vienur jie stovi ramūs, kitur draskomi vėjo, bet visur jie yra svarbiausia tema, savotiški gyvybės sargai. Nejučiom kyla mintys apie ekologinę gamtos būklę, apie drevėtų senolių ir lieknų medelių artumą, giminystę žmogui.
V. Tribandis yra sukūręs ir sieninės tapybos kūrinių, dalyvavęs miesto šventėse, kūrybinėse stovyklose. Dailininkas domėjosi fotografija, filmavimu, kompiuteriais. Darbus, kurie sukurti pasitelkus techniką, jis įvardijo „fotografikos“ terminu: gamtos motyvai taip komponuojami į išraiškingus vaizdus, realūs elementai tartum susipina į dekoratyvinius, fantastinius derinius. Autorius tuos darbus laikė eksperimentiniais, jais norėta parodyti kompiuterinės technikos galimybes. Dabartinėje krypčių ir tendencijų įvairovėje naujai suvokiamas kūrybinis nuoseklumas vidine meninio vaizdo kaita įsitvirtina kaip viena svarbiausių šiuolaikinio meno atšakų ir sudėtinių dalių.[2]