Vytautas Strolia (1928)

Vytautas Strolia
Gimė	1928 m. kovo 2 d. Mažeikiai
Mirė	2007 m. kovo 29 d. (79 metai) Ridgewood, NJ, JAV
Tėvas	Juozas Strolia
Motina	Zenta Grubaitė
Veikla	fagotininkas, dirigentas, chorvedys

Vytautas Strolia (1928 m. kovo 2 d. Mažeikiuose – 2007 m. kovo 29 d. JAV) – Lietuvos fagotininkas, dirigentas, chorvedys.

Biografija

Žinomo muziko Juozo Strolios (1897–1969) sūnus. Broliai Faustas Strolia (1931–2014), Herkulis Strolia (1937–2003).

Pirmąsias muzikos žinias gavo iš tėvo. 1939–1941 m. Šiaulių muzikos mokykloje pas Sofiją Juodvalkienę ir Stasį Vainiūną mokėsi skambinti fortepijonu.

Su tėvais pasitraukęs į Vokietiją, 1943–1944 m. lankė Dresdeno konservatoriją, 1946 m. muzikos mokėsi Detmolde. 1947 m. Watenstadte baigęs lietuvišką Maironio gimnaziją, įstojo į Braunšveigo valstybinės muzikos mokyklos orkestrinio dirigavimo klasę – kaip privalomą instrumentą pasirinko fagotą. Mokėsi ir vadovavo bažnytiniams chorams Vatenštadto bei Uchtės pabėgėlių stovyklose, dirbo ir su tautinių šokių grupėmis – akompanavo akordeonu Uchtėje ir Wehnene prie Oldenburgo.

1949 m. atvykęs į JAV, apsigyveno Bostone. 1950–1951 m. tarnaudamas JAV kariuomenėje, grojo orkestre ir vargonininkavo divizijos štabo bažnyčioje. 1953–1956 m. studijavo New England Conservatory of Music Bostone – fagotą studijavo pas E. Panenką, dirigavimą pas L. Whitney, muzikos istoriją pas C. McKinley. 1957–1958 m. studijas tęsė Boston University School of Fine and Applied Arts. Čia fagotą studijavo pas Shermą Walt, orkestrinį dirigavimą pas Carla Finlay, muzikos istoriją pas dr. Karlą Geiringerį ir muzikos kritiką pas Klausą George Roy. Universitetą baigė bakalauro laipsniu. Studijų metais (1955–1958 m.) vargonininkavo karo laivyno bazėje netoli Bostono ir vadovavo apmokamam profesionalų bažnyčios chorui. Bostone ir Niujorke subūrė pučiamųjų instrumentų kvintetus, aranžavo jiems lietuvių kompozitorių kūrinius ir daug koncertavo. 1958 m. Bostone su instrumentiniu ansambliu į gramofono plokšteles įgrojo dvi kamerines operas.

Nuo 1953 m. grojo įvairiuose instrumentiniuose kameriniuose ansambliuose ir simfoniniuose orkestruose, kaip solistas koncertavo su simfoniniu orkestru. 1966–1967 m. buvo simfoninio orkestro dirigento asistentas, dirigavo keletą viešų koncertų. 1969 m. dėl sveikatos fagotininko karjerą nutraukė ir pradėjo dirbti su kompiuteriais. V. Strolia aktyviai reiškėsi ir kitoje kultūrinėje-muzikinėje veikloje.

Nuo 1950 m. Bostone lankė Henriko Kačinsko vadovaujamą dramos studiją, 1952–1958 m. dalyvavo Aleksandros Gustaitienės lietuvių dramos būrelio vaidinimuose. Kazio Inčiūros dramai „Vincas Kudirka“ parinko muziką. 1960–1961 m. Niujorke kaip režisieriaus asistentas dalyvavo Vytauto Valiuko parengtuose spektakliuose, kaip akordeonistas 1949–1954 m. Bostone talkino O. Ivaškienės ir 1958–1965 m. Niujorke J. Matulaitienės tautinių šokių rateliams. Firmai „Folk Dancer" Niujorke įgrojo į tris gramofono plokšteles, septynis tautinius šokius (talkino O. Ivaškienė, R. Ivaška, D. Lapinskas). 1964 ir 1965 m. Pasaulinės parodos metu Lietuvių dienų programose dirigavo jungtiniams chorams, orkestrui, akompanavo tautiniams šokiams Niujorko ir Niu Džersio paviljonuose. 1955–1956 m. Bostone buvo Juliaus Gaidelio vadovaujamo vyrų choro akompaniatorius. 1964–1966 m. Brukline operetės chormeisteris ir moterų choro vadovas – 20 dalyvių chorą parengė 1966 m. 3-ajai JAV ir Kanados lietuvių dainų šventei Čikagoje. Mokytojavo Bostono ir Bruklino lituanistinėse mokyklose.

1967–1975 m. Niujorko lietuvių vyrų choro „Perkūnas“ (vardas suteiktas 1971 m.) meno vadovas ir dirigentas. Kolektyve buvo 37 choristai, kurie išmoko per 80 kūrinių ir įvairiuose JAV miestuose surengė 40 koncertų. Paminėtinas „Perkūno“ 10-mečio koncertas, įvykęs 1974 m. sausio 19 d. Niujorke. Skambėjo chorai iš Džiuzepės Verdžio, V. A. Mocarto, Richardo Vagnerio, J. Offenbacho operų, lietuvių kompozitorių kūriniai. Su „Perkūnu“ įrašė dvi ilgai grojančias plokšteles: „Labą rytą“ (1972 m.) ir „Kove galingas" (1974 m., su simfoniniu orkestru).

V. Strolia aktyviai dalyvavo Skautų ir ALRK Vargonininkų sąjungos veikloje. 1972–1975 m. buvo Centro valdybos narys. Į lietuvių kalbą išvertė Žynių chorą iš V. A. Mocarto operos „Užburtoji fleita“, Piligrimų chorą iš R. Vagnerio operos „Tanhoizeris“ ir kt. Savo ir Vytauto Girdžiaus pavarde skelbė muzikinius straipsnius „Darbininke“, „Dirvoje“, „Drauge“, „Kelyje“, „Kultūros baruose“, „Muzikos baruose“ ir „Muzikos žiniose“. Turėjo surinkęs vieną iš didžiausių išeivijoje lietuviškų plokštelių kolekciją. 1966–1988 m. talkino Niujorko lietuvių radijo valandėlių „Laisvės žiburys“ muzikinei daliai, parengė per 100 stambesnių fotomontažų. Už šiuos montažus yra pelnęs keletą premijų. Sudarė „Lietuviškos diskografijos vardyną“ (per 5000 pozicijų), surinko daug informacijos apie pasaulio lietuvių chorus ir chorvedžius. 1993 m. lapkričio 24 d. skaitė pranešimą „Gramofono plokštelių erą užbaigiant“ Pasaulio lietuvių VII mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje.