Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas
V. Radžvilas Taikos žygyje Juodkrantėje, 1989 m.
Gimė	1958 m. sausio 25 d. Vismantai, Pakruojo rajonas
Sutuoktinis (-ė)	Aldona
Vaikai	Mantas
Veikla	filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas
Partija	Lietuvos liberalų sąjunga (1990–1993) Nacionalinis susivienijimas (2020–)
Alma mater	1980 m. Vilniaus universitetas

Vytautas Radžvilas (g. 1958 m. sausio 25 d. Vismantuose, Pakruojo rajonas) – Lietuvos filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

Su mokytoju R.Ozolu.

Gimė 1958 m. Vismantuose. Tėvas – politinis kalinys.

Išsilavinimas

Baigė Radviliškio Valerijos Valsiūnienės vidurinę mokyklą (1975–1980 m.). Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete studijavo psichologiją (1980–1981 m.). VU Filosofijos istorijos ir logikos katedros stažuotojas, 1981–1984 m. aspirantas, 1984–1989 m. Filosofijos katedros dėstytojas. Stažavosi Viskonsine.

1987 m. filosofijos mokslų kandidatas (apsigynė disertaciją tema „Prancūzų personalizmo istorijos filosofija“; vadovas Bronislovas Genzelis).

Politinė veikla

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Taip pat priklausė vadinamam Sąjūdžio klubui, kuriame aktyviai veikė filosofai, ekonomistai, teisininkai, sociologai. Šis klubas sukūrė alternatyvią Sąjūdžio programą, kuria buvo bandyta apibrėžti, kokia bus atkurta Lietuva. Programa buvo alternatyva oficialiai Sąjūdžio programai, tačiau ji nebuvo svarstoma ir tvirtinama Sąjūdžio Seime. Iš jos buvo paimta ir prie oficialiosios programos pridėta V. Radžvilo rašyta įžanga.

1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuris įformino Sąjūdį kaip visuomeninį judėjimą: buvo priimta jo programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Buvo priimta ir 30 įvairių rezoliucijų politikos, kultūros, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, pasinaudojęs formaliąja SSRS demokratija, pertvarkos skelbiamu viešumu ir demokratizacija, sugebėjo taikiai atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Atlikęs šį reikšmingą vaidmenį, 1993 m. Lietuvos Sąjūdis nutarė pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos, tačiau aktyviai tebedalyvauja visuomeniniame gyvenime – Sąjūdžio taryba tebedaro pareiškimus aktualiais politikos klausimais, organizuoja mitingus ir piketus.

Lietuvos Liberalų Sąjūdis

Vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų, 1990–1993 m. jos pirmininkas. 1990 m. birželio pabaigoje Vilniaus universitete veikusio liberalų diskusijų klube susibūrė iniciatyvinė Liberalų sąjungos kūrimo grupė, o lapkričio pabaigoje įvyko steigiamasis jos kongresas, kurio metu V. Radžvilas išrinktas partijos pirmininku.

Partijos kūrėjai buvo ir jos užuomazginį branduolį sudarė daugiausia Sąjūdyje aktyviai dalyvavę inteligentai, pirmiausia – humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Daugelis jų priklausė prie Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ veikusiam neformaliam klubui, kurio nariai diskutavo svarbiausiais to meto klausimais ir smarkiai prisidėjo propaguojant judėjimo tikslus bei rengiant pagrindinius jo politinius dokumentus ir tekstus.

Vėlesnė veikla

Akademinė veikla

1989–1999 m. Vilniaus dailės akademijos Filosofijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas. Nuo 2000 iki 2018 m. dėstė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, iki 2013 m. šio instituto Europos studijų katedros vedėjas, nuo 2003 m. profesorius. 2003–2006 m. Demokratinės politikos instituto prezidentas.

2016 m. sausį tapo vienu iš sąjūdžio „Vilniaus forumas“ steigėjų.

Išvertė filosofijos knygų iš anglų kalbos.

Nesutarimai su VU TSPMI administracija

2017 m. gegužės mėn. devyni VU TSPMI studentai kreipėsi į instituto direktorių R. Vilpišauską, reikalaudami, jog V. Radžvilo dėstomas privalomasis programos kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas į pasirenkamąjį. Prašymas buvo grindžiamas ir ideologiniais teiginiais, V. Radžvilą kaltinant tuo, jog jo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o jo „išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu“. VU TSPMI vadovybė skundą netrukus patenkino bei pakeitė kitoje studijų srityje dirbančio doktoranto privalomuoju kursu. V. Radžvilui dėl šio sprendimo kreipusis į VU TSPMI vadovybę, ji nepateikė išsamaus ir argumentuoto atsakymo, įrodančio, jog jis buvo priimtas ne dėl ideologinių priežasčių. V. Radžvilo poziciją šiuo klausimu viešai parėmė Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas. Prašymą grąžinti kursui privalomą statusą pateikė 22 VU jį lankę TSPMI alumnai. Šių įvykių kontekste V. Radžvilas grupės VU TSPMI dėstytojų ir studentų taip pat buvo apkaltintas etikos pažeidimais. Tačiau VU TSPMI akademinės etikos komisija nustatė, jog konfliktas yra politinio pobūdžio bei ji „nesiima spręsti dėl akademinės etikos normų pažeidimo faktų“, tokiu būdu nepripažindama ir šių skundų. Vėliau V. Radžvilo darbas VU TSPMI buvo apribotas 2018 m. kovo mėn. VU rektoriui VU TSPMI tarybos teikimu sumažinus konkursų į VU TSPMI profesorių pozicijas skaičių nuo keturių iki dviejų, tokiu būdu buvo panaikintas anksčiau numatytas konkursas į politinės filosofijos profesoriaus vietą. Radžvilui TSPMI administracija siūlė kandidatuoti į Europos studijų profesoriaus vietą, suformuluodama reikalavimus taip, jog jie būtų netinkami V. Radžvilui. VU ir VU TSPMI vadovybė tokį sprendimą pagrindė optimizacijos poreikiu. V. Radžvilas susilaukė plataus visuomenės ir VU studentų palaikymo. 2018 m. balandį prie VU TSPMI buvo surengtas instituto administracijos sprendimus dėl V. Radžvilo kritikuojantis nevyriausybinių organizacijų protestas. 2018 m. gegužę 200 studentų, lankiusių V. Radžvilo dėstytus kursus, kreipėsi į Vilniaus universiteto Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami atšaukti sprendimą. Prašymus VU teikė žmogaus teises ginančios organizacijos. Sprendimo neteisėtumą pripažino ir specialiai sudaryta VU Senato darbo grupė, kuri, vertindama konkurso į profesoriaus pareigas sąlygas, nustatė, jog „prof. V. Radžvilas nevykdo tyrimų Europos Sąjungos institucijų klausimais, todėl pretenduoti į šias profesoriaus pareigas bei tenkinti šio konkurso sąlygas prof. V. Radžvilas, net ir norėdamas, objektyviai neturėjo galimybių.“ VU Rektorius į Senato išvadas neatsižvelgė. V. Radžvilui sąmoningai atsisakius kandidatuoti į profesoriaus pareigas dėl neobjektyvių konkurso kriterijų bei VU vadovybei nepersvarsčius savo sprendimo, V. Radžvilas iš VU TSPMI pasitraukė 2018 m. rugpjūtį, pasibaigus ankstesnei darbo sutarčiai. Po išėjimo iš TSPMI V. Radžvilas ir toliau dirba VU Filosofijos fakultete. Šią istoriją, socialiniuose tinkluose dažnai vadinamą „Radžviliada“, V. Radžvilas apibendrino teigdamas, jog „jau visus metus trunkantis viešas ir vien todėl labai nemalonus mano konfliktas su VU TSPMI vadovybe seniai nebėra kova dėl darbo vietos. Man visiškai šito nenorint ir dar visai neseniai net nesitikint jis virto kai kuo daugiau – sąmoningu pasipriešinimu VU vis labiau įsivyraujančiai savivalei.“ Istorija taip pat paveikė ir kitų žmonių karjeras – po to, kai V. Radžvilo konflikto su VU TSPMI istoriją viešai pakomentavo ir V. Radžvilo poziciją palaikė prof. Jūratė Laučiūtė, „Lietuvos žinios“ nutraukė su ja bendradarbiavimo sutartį.

Pats V. Radžvilas dar skandalo eigoje komiškai išsakė savo požiūrį į TSPMI: ,,Nenorėčiau savęs sureikšminti, bet be mano paskaitų tas institutas liktų proftechninės mokyklos lygio aukštąja partine mokykla, kuri išleidžia tokius pat šaunuolius, kurie išeidavo iš mokslinio komunizmo ar komunistų partijos istorijos katedrų. "

Kita veikla

2000 m. Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos narys. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ Tarybos narys. 2003–2006 m. Demokratinės politikos instituto prezidentas.

2005 m. V. Radžvilas išleido knygą "Sunki laisvė: eseistika".

2011 m. išleido knygą "Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema".

2016 m. sausį tapo vienu iš sąjūdžio „Vilniaus forumas“ steigėjų. Netrukus tokio pobūdžio forumams susiformavus ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 2018 m. V. Radžvilas tapo vienu iš juos vienijančio neformalaus visuomeninio judėjimo „Tautos forumas“ iniciatorių.

2018 m. išleido knygą "Kiek kartų gali atgimti tauta".

2019 m. gegužės mėnesį buvo kandidatas į Europos Parlamentą.

Politinės pažiūros

Požiūris į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ištikusią krizę

Sąjūdžiui laimėjus rinkimus ir prasidėjus valdžios dalyboms, tarp įvairių sąjūdininkų grupuočių, iki tol atrodęs vieningas ir stiprus judėjimas ėmė skaidytis ir byrėti.

Didelį nerimą Radžvilui kėlė ir neva V. Landsbergio bei jo rėmėjų grupės siekis stiprinti valstybėje vienasmenį valdymą. Kaip teigė V. Radžvilas, „masinis atstumtųjų ir išstumtųjų sąjūdininkų pasitraukimas iš politinės veiklos būtų reiškęs tai, kad būtų nepaprastai susiaurėjęs aktyvių atkurtosios valstybės gynėjų ratas, kuris faktiškai būtų susitraukęs iki V. Landsbergio rėmėjų. Todėl teko apsispręsti ir ieškoti naujos politinės organizacijos formos. Netruko paaiškėti, kad yra tik viena galimybė – steigti politinę partiją.“

Dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje V. Radžvilas pirmą kartą praktikoje susidūrė su politinėmis intrigomis, tuo metu itin stipriai veikusiomis Sąjūdį, bei buvo atsakingas už jų sprendimą: „buvau mandatų komisijos pirmininkas ir dar neįvykus Sąjūdžio suvažiavimui teko pradėti važiuoti į rinkimus, kur vyko būsimojo suvažiavimo delegatų rinkimai. Faktiškai reikėdavo spręsti labai nemalonius klausimus, kai Sąjūdžio rėmimo grupės, kurios delegatus kėlė, buvo virtusios daug kur pačių niekingiausių intrigų kamuoliais. Kitaip tariant, jau tada, nors buvau jaunas, tik nuo knygų atėjęs žmogus, pirmą kartą supratau, kas yra tikroji politika ir kad čia yra daug įvairesnių tikslų siekiančių žmonių, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio.“

Liberalizmo kritika

Liberalų partiją, kartu su bendraminčiais, steigė atsižvelgdamas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje vykusį protautiškai ir provalstybiškai mąstančių jo narių išstūmimą iš organizacijos.

Veikimo Lietuvos liberalų sąjungoje laikotarpiu V. Radžvilas rėmėsi klasikine, XIX a. liberalizmo samprata. Kaip teigė V. Radžvilas, „apibūdinant šį liberalizmą tikslesniais politologiniais terminais, turbūt būtume galėję vadintis konservatyviais liberalais ar liberaliais konservatoriais. Absoliučiai daugumai Liberalų sąjūdžio steigėjų vadinamasis kultūrinis, juolab sumarksistintas, arba kairuoliškas, t. y. leftistinis, liberalizmas buvo visiškai svetimas. Partijos programiniuose dokumentuose nebuvo vietos moralinio reliatyvizmo nuostatoms: Dievas, tauta, Tėvynė, prigimtinė šeima atrodė šventi ir brangintini dalykai.“

Pasak V. Radžvilo, partijai aiškiai laikantis klasikinio liberalizmo krypties bei suformavus į tai orientuotą politinę programą, prie jos destabilizavimo itin prisidėjo partijoje veikęs liberalus jaunimas, kurio branduolį sudarė buvę aktyvūs Lietuvos komjaunimo nariai, partijoje ėmę intensyviai veikti po 1992 m. Seimo rinkimų. Taip pat partijoje vis labiau didėjant verslininkų bei su jais susijusių nusikalstamų grupuočių įtakai, V. Radžvilas atsisakė dalyvauti 1993 m. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose. Vėliau įvairiomis iniciatyvomis skatino partijos narius atsisakyti sekimo verslo interesais bei remtis politiniais liberalizmo principais. Tačiau, kaip teigė V. Radžvilas, situacijai nesikeičiant, „galutinai įsitikinę, kad pakeisti nieko nebeįmanoma, nedvejodami iš jos išstojome, kad vien pačiu savo buvimu neapgaudinėtume ir neklaidintume šalies piliečių. Negalėjome ir nenorėjome tapti kriminalizuotų verslo grupuočių parankiniais ir įkaitais, kokiais sutiko būti įvykusiam perversmui pritarę partijos nariai.“

Diskusijų klube Kultūra ir istorija 1988-01-20 Romualdo Ozolo nuotrauka.

Vėliau, susidūręs su XXI a. pradžioje Europos Sąjungoje įsitvirtinusio liberalizmo atmainos keliamais pavojais, tapo neoliberalizmo kritiku, daug dėmesio skirdamas politinei filosofijai, tradicinei krikščioniškajai demokratijai. Vytautas Radžvilas kritiškai vertina Europos Sąjungos raidą. Pasak jo, anksčiau krikščioniškosios demokratijos idėjomis grįsta Europos vienybės idėja buvo palaipsniui išstumta neofunkcionalistiniu Ž. Monė projektu, atsiribojančiu nuo Europos civilizacijos antikinių ir krikščioniškų ištakų. Jis teigia, kad dabartinė santvarka subtiliai bando pašalinti idealios tautos, istorijos, valstybės sampratą iš viešojo diskurso.

Dėl savo euroskeptiškų pažiūrų Vytautas Radžvilas buvo dalies studentų apskųstas TSPMI, kuri ėmėsi mažinti V. Radžvilo dėstomų kursų apimtis. Filosofas institutą apkaltino esant ideologine kalve, kur ruošiami ne intelektualai, analitikai, o neoliberalistinę sistemą aptarnaujantys darbuotojai.

Požiūris į Europos Sąjunga

Pasak filosofo, keliant klausimą apie Europos Sąjungos žlugimą, pirmiausia reikia atsakyti, koks yra valstybių išlikimo Europos Sąjungoje pagrindas arba sąlyga. Anot V. Radžvilo, pirmiausia jam atrodo problemiškas ekonominių dalykų akcentavimas. Kaip žinoma, Europos Sąjunga susikūrė iš Europos ekonominės bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos. Pirminis šių bendrijų kūrimo tikslas buvo ekonominė Europos valstybių integracija, turinti neleisti šalims kariauti. V.Radžvilo teigimu, tai iš pradžių Europos silpnoji vieta. Ekonomikos apibrėžimą prilygina mokslui arba sričiai , kuri turi laiduoti trūkstamų resursų padalinimą. Filosofas išskyrė faktorių, resursų stoką, kuri, jo manymu, visada lemia dvigubą judėjimą – viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis jis gali vienyti, kita vertus, šis faktorius savyje imanentiškai slepia konkurenciją ir kovą dėl jų. Taip pat Vytautas Radžvilas pabrėžė, kad ekonominis interesas gali būti ir išsprogdinantis veiksnys. Filosofas, visuomenės veikėjas teigė, jog nemano, kad Europos Sąjunga žlugs, nes to niekas nenori. Tačiau pabrėžia , jog vis tiek gali įvykti veiksnių, kurie pridarys daug žalos ir prilygina Europos Sąjunga su senovės Roma bei Sovietų Sąjunga.

Požiūris į dvigubą pilietybę

Filosofo, politologo bei visuomenės veikėjo – Vytauto Radžvilo teigimu , jog dvigubos pilietybės įvedimas, tai  siekis sukurti piliečių kategoriją, turinčią tik teises, bet ne pareigas. Pabrėžia, kad tautybė ir pilietybė yra visiškai skirtingi dalykai. Svarbiausia – priklausomybė tautai, tam tikrai kultūrinei bendrijai, ir tapatinimasis su ja. Tuo tarpu pilietybė, kitaip nei tautiškumas, yra asmens santykis ne su tauta, o su valstybę. Ir tas santykis su valstybe yra juridinis ir politinis santykis. V. Radžvilas mano, jog pilietybės esmė yra kasdienis pareigų vykdymas valstybei ir naudojimasis teisėmis. Norą gausinti dvigubų piliečių skaičių laiko katastrofą, kuri įvyko migracijos ir Lietuvos demografijos atžvilgiu. Filosofo teigimu, dviguba pilietybė yra „iliuzija“, noras pagražinti statistiką apie Lietuvos valstybės piliečių skaičių ir tokį gražinimą laiko sovietiniu. Tačiau Vytauto Radžvilo principinė nuostata, dėl kurios visgi būtų galima svartyti dvigubos pilietybės įvedimą būtų paso mokestis. Jo teigimu, tuomet pilietis įneštų bent mažą indėlį į Lietuvos valstybę ir prisidėtų prie jos gerovės ir klestėjimo.

Nacionalinis susivienijimas

2020 m. kovą filosofas Vytautas Radžvilas su bendražygiais įsteigė dešinės pakraipos politinę partiją „Nacionalinis susivienijimas“. Partijos kūrėjai pabrėžia tautiškumo svarbą ir krikščioniškosios civilizacijos vertybes, pasisako prieš Europos Sąjungos integracijos gilinimą. Vienbalsiai partijos pirmininku išrinktas 62 metų V. Radžvilas suvažiavime sakė, kad partija priešinsis pastangoms „ištautinti, išvalstybinti ir didžiulių išmėginimų akivaizdoje demoralizuoti“ visuomenę.

Vytautas Radžvilas apie „Nacionalinį susivienijimą“

Filosofas, visuomenės veikėjas Vytautas Radžvilas teigė, jog jo įkurtas „Nacionalinis susivienijimas“ iš esmės skiriasi nuo visų partijų, nes jie kuria intelektualinę ir politinę alternatyvą dabartinei Lietuvos raidos krypčiai. Tą kryptį lemia konkreti koncepcija, kuri vadinasi „Lietuvos pažangos strategija 2030“. Ji grindžiama vadinamąja globalios Lietuvos vizija. Profesorius taip pat pabrėžia, kad būtent ši partija yra turbūt vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri suprato, kad pamatinė filosofija iš esmės lemia konkrečias valstybės problemas. Globalios Lietuvos vizija, kuri yra idealoginis minėtos strategijos - Seimo patvirtintos 2012m. - pagrindas, yra unikali visame Europos, o gal net ir pasaulio kontekste. V.Radžvilas Lietuvą laiko vienintelę Europos Sąjungos šalimi, kuri oficialiu valstybiniu lygmeniu oficialiu savo tikslu paskelbė tautos ir valstybės išnykimą. Dar profesorius pridėjo tai, jog Lietuvoje mažai kas žino, kad net kaimynai latviai ir estai, kurie yra patvirtinę panašias strategijas, aiškiai teigia, kad pagrindinis jų valstybių tikslas šitų tautų augimas ir išlikimas per amžius. O lietuviškąją globalios Lietuvos vizija pagal esmę prilygina Sovietų Sąjungoje paskelbtam teiginiui, jog komunizmo sąlygomis tautos ir valstybės išnyks. Šitokia filosofija lemia valstybės raidą. Filosofas iškėlė sąjudžio, kuris atkūrė Lietuvos valstybės teiginį, jog ši nacionalinė valstybė turi būti saugiais lietuvių tautos namais, laiduojančiais jos tolesnę ilgaamžę raidą. Tačiau globalios Lietuvos strategija šį tikslą paneigia ir profesoriaus nuomone, jog žmonės patys to nesuprasdami priėjo prie visiškai kitokios Lietuvos valstybės paskirties sampratos. Taip pat kalbėdamas apie Lietuvos valstybę , Vytautas Radžvilas, pastarąjį žodį vartoja perkeltine prasme, nes strategijoje, iš esmės, išnyksta net valstybės sąvoka kartu su lietuvių tautos sąvoka. Visur kalbama apie viešąjį valdymą.

Vytautas Radžvilas apie „Lietuvos pažangos strategiją 2030“

Filosofas, politologas, Vytautas Radžvilas, teigia kruopščiai išstudijavęs „Lietuvos pažangos strategiją 2030“ – parašė du akademinius straipsnius - mato, jog dėl suprantamų priežaščių atvirai neįvardijant iš tikrųjų pakeista valstybės raidos kryptis ir pabrėžia, kad tai vyksta vadinamosios integracijos kontekste. Lietuvą laiko išimtimi, nes narystė Europos Sąjungoje ir NATO buvo gyvybinis Lietuvos interesas, tačiau šią narystę tiesioginę to žodžio prasme „sudarkė“ sovietinis paveldas, tiksliau, ta aplinkybė, kad Lietuva niekada neturėjo politinės klasės. Profesorius prisimena sovietmetį, kai Lietuva buvo milžiniškos imperijos administracinė teritorija, todėl asmenys, kurie vadinosi respublikos vadovais ir daugelis kurių šiandien yra Lietuvos Respublikos vadovai  bei politikai, Vytauto Radžvilo teigimu, mąsto kaip administratoriai ir ūkvedžiai, kuriems svarbiausas tikslas – fondų „išmušinėjimas“. Taip pat teigia, jog administratorius arba net aukščiausias vadybininkas, vadinamas prezidentu, visiškai neturi politinės sąmonės, kuri leistų suvokti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą bei ateitį ir principingai, atkakliai ginti savo valstybės interesus. Būtent ši mentalinė nuostata, profesoriaus teigimu, ne tik neišnyko, bet sustiprėjo. Jis būdamas Europos Sąjungos narystės šalininku, supranta, jog ši narystė Lietuvai pridarys didelių bėdų. Kaip pavyzdį Vytautas Radžvilas pateikia, jo nuomone, vieno gėdingiausių naujosios istorijos įvykių – kai Lietuva vienintelė ratifikavo Konstituciją Europai. Milžiniškas dokumentas, turėjęs dešimtmečiams lemti Lietuvos ateitį, buvo ratifikuotas jo net neperskaičius ir neišvertus į lietuvių kalbą, galiausiai jis net nebuvo priimtas. V.Radžvilas sakė, jog nesuvokta, kad būtent tokia narystė, kokia Lietuvai buvo pasiūlyta, savaime nebuvo filantropinis gestas. Profesorius davė pavyzdį, kad tai galima suvokti kaip George, o Hegelio Teisės filosofijos 246 paragrafą, kuriame aiškiai sakoma, jog pilietinė visuomenė turi rasti pragyvenimo išteklių iš esmės kolonijose. Vytautas Radžvilas tuo norėjo pasakyti, kad Europos Sąjunga pasiūlė narystę vadovaudamasi ne vien siekiu plėsti vadinamąją demokratinių vertybių erdvę: jai reikėjo rinkų ir išteklių. Todėl filosofo, politologo teigimu, Lietuva turi būti pasirengus tvirtai ginti savo interesus. Tačiau taip pat pamini, kad šito pasirengimo nebuvo ir dėl to rezultatas – valstybė yra darinys, turintis visus išorinius valstybingumo atributus, bet neturintis kolektyvinės politinės valios gintis, kai to reikia. Antras šios situacijos padarinys- tas, kad Lietuvos visuomenė susiskirstė į dvi grupes. Viena grupė-klestinti Lietuva, tie, kurių pareigos, profesijos, veiklos atitinka tai, kas reikalinga vadinamajai europizacijos krypčiai. Kita dalis – neatitinkantys šios krypties - šiandien niekinamai vadinama „runkelių“ klase. Vytautas Radžvilas taip pat teigia, jog Lietuva tapo pernelyg politiškai nesavarankiška ir pavadino ją Vakarų ekonomine kolonija, kuri tokia tapo savo noru.

Bibliografija

Baltijos kelias, 2005 m.

• Radžvilas Vytautas. LDK ir Lietuvos Respublikos sąsajų klausimas  kaip šių dienų istorijos politikos problema. // Valstybė ir istorija. [Raimundas Lopata, Justinas Dementavičius, Liutauras Gudžinskas et. al]. Vilniaus universitetas: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 73-108.
• Radžvilas Vytautas. Nuo factum prie faciendum: istoriškumo, socialumo ir politiškumo dialektika kaip istorijos okupacijos prielaida. // Istorinės atminties diskurso prielaidos ir prieštaravimai: [straipsnių rinkimys] / Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Vilnius: VU leidykla, 2014, p. 13-41.
• Radžvilas Vytautas. Istorijos politikos kryžkelė: puoselėti ar neutralizuoti istorinį pasakojimą? //  R. Lopata, J. Dementavičius, A. Eidintas, B. Gailius, A. Jokubaitis, D. Jurgelevičiūtė, S. Merkinaitė, V. Radžvilas, I. Vinogradnaitė. Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys. Vilnius: VU leidykla, 2012, p. 13-50.
• Radžvilas, Vytautas, Merkinaitė Simona. Istorijos mokymas mokyklose kaip valstybinės istorijos politikos problema. // V. Radžvilas, J. Dementavičius, A. Eidintas, A. Jokubaitis, S. Merkinaitė, B. Szlachta. Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema. – Vilnius: TSPMI, 2011, p. 113–165.
• Radžvilas, Vytautas. Vietoj pratarmės: istorinė „atskaitos bendruomenė“ ir anoniminė istorijos politika. // V. Radžvilas, J. Dementavičius, A. Eidintas, A. Jokubaitis, S. Merkinaitė, B. Szlachta. Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema. – Vilnius: TSPMI, 2011, p. 7-33.
• Radžvilas, Vytautas. Istorijos dehumanizavima ir istorijos etika: mokslinis istorijos tyrinėjimas ir žmogiškojo istorijos matmens paieškos. // Šiuolaikiniai istorinės sąmonės formavimo būdai: prielaidos, galimybės ir ribos. Vilnius: VU leidykla, 2010, p. 31-44.
• Radžvilas, Vytautas. Europos integracijos tyrimai: teorinės paradigmos paieškos. // Politologija, 2009/3 (55), p. 31-67.Radžvilas, Vytautas. Visata – dievus kurianti mašina? (H. Bergsono „Atviros“visuomenės“ vizijos kontūrai) // Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas. Vilnius, Versus aureus, 2008, p. 357–396. 
• Radžvilas, Vytautas. Europos Sąjungos santykių su Rytų Europos šalimis klausimu // Politologija, 2008/1 (49), p. 3-24.
• Radžvilas, Vytautas. Kelios pastabos apie  Europos studijas. // Politologija, 2007/4  (48), p. 3-22. 
• Radžvilas, Vytautas. Nietzsche’ės metafizikos trajektorijos: kelias antifilosofijos link? // Gyvenimo apologija: Nietzsche’s teorinės interpretacijos. – ISBN 978-9955-699-70-5. – Vilnius, 2007, p. 363–370.
• Radžvilas, Vytautas. Lietuvos demokratija: žvilgsnis per globalizacijos prizmę // Lietuva globalėjančiame pasaulyje. Vilnius, 2006, p. 11-44.
• Radžvilas, Vytautas. Liberal Democracy, Globalization and the Prospects of Democracy in Lithuania // Lithuanian Political Science Yearbook 2005. Vilnius, 2006, p. 11-48.
• Radžvilas, Vytautas. Dieviškumo ir demoniškumo sampyna Kierkegaardo tikėjimo sampratoje // Egzistencijos paradoksai: Kierkergaardo filosofijos interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas. Vilnius, Versus aureus,  2006, p. 207–222.
• Radžvilas, Vytautas. Prancūzų personalizmas apie krikščionybės ir istorijos santykį // Logos, 2005, nr. 41, p. 92-102.
• Radžvilas, Vytautas. Lithuania at the Crossroads. // Lithuania 1 (45), Warszava, 2004, p. 130–135.
• Radžvilas, Vytautas. Krikščionybės atnaujinimo problema prancūzų personalizmo filosofijoje // Logos. 2004, nr. 38, p. 92-99.
• Radžvilas, Vytautas. Tradicinių vertybių vieta postmoderniojoje visuomenėje // Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos Metraštis XIV, 2004, p. 565–576.
• Radžvilas, Vytautas. Prancūzų personalizmo sąjūdis: istorinės ir intelektualinės ištakos // Logos, 2003/34, p. 137–143.
• Radžvilas, Vytautas. Lietuvos politinė dešinė: raidos problemos ir perspektyvos // Lietuvos politinė dešinė. Sud. V. Radžvilas.   Vilnius, 2002, p. 9-32.
• Radžvilas, Vytautas. The concept of Wider Europe: problems and prospects // Lithuanian foreign policy review. 2002, no. 2(10), p. 21-25.
• Radžvilas Vytautas. Konservatizmas šiandien: ideologija ar imagologija? // Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metmenys. Sud. V. Laučius. Vilnius Aidai, 2001, p. 141–170.

Įvertinimas

• 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis