Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Vydas Dolinskas
Gimė 1970 m. gegužės 8 d. (53 metai)
Jonava
Veikla Lietuvos istorikas, kultūros istorikas, muziejininkas
Žymūs apdovanojimai
  • 2002 m. Lietuvos tūkstantmečio programos jaunųjų mokslininkų tiriamųjų darbų konkurso premija
  • 2014 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius
  • 2014 m. Vytauto Andriaus Graičiūno nominacijos laureatas
  • 2015 m. Lenkijos Respublikos ordino "Už nuopelnus Lenkijos Respublikai" Kavalieriaus kryžius
  • 2015 m. Švedijos Karališkasis Šiaurinės Žvaigždės ordinas
  • 2016 m. Italijos Žvaigždės ordino Karininko laipsnis
  • 2021 m. Lenkijos Respublikos ordino "Už nuopelnus Lenkijos Respublikai" Karininko kryžius
  • 2022 m. profesoriaus Aleksandro Gieysztoro apdovanojimas

Vydas Dolinskas (g. 1970 m. gegužės 8 d. Jonavoje) – Lietuvos istorikas, kultūros istorikas, muziejininkas.

Biografija redaguoti

19771988 m. mokėsi Jonavos 3-oje vidurinėje mokykloje, 1988–1993 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1992 m. studijavo Zalcburgo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ir Meno istorijos institute. 1993–1998 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas. 19941996 m. doktoranto studijas tęsė Berlyno laisvojo universiteto Friedrich Meinecke institute ir Meno istorijos institute; rinko medžiagą Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. 20062008 m. stažavosi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje – Nacionaliniuose meno rinkiniuose.

Mokslinė veikla redaguoti

1993–1997 m. dirbo Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyriausiuoju laborantu, 1998–2008 m. – Lietuvos dailės muziejuje vyriausiuoju muziejininku, Mokslinių publikacijų ir leidybos skyriaus vedėju, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėju, filialo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ vedėju.

Nuo 1996 m. dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, o nuo 2001 m. yra Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros lektorius, 2002 m. rinko medžiagą Vatikano slaptajame archyve ir Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Nuo 2009 m. – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius.

1999–2003 m. buvo Lietuvos dailės muziejaus surengtos Lietuvos tūkstantmečio programos parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ tarybos sekretorius ir katalogo leidybos koordinatorius. Nuo 2005 m. yra Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos tarybos narys, 2007–2009 m. buvo Lietuvos tūkstantmečio programos Ekspertų komisijos narys, nuo 2010 m. – Lietuvos kultūros tyrimų instituto tarybos narys.[1]

Bibliografija redaguoti

  • Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1763–1794 m., Vilnius, 2003 (disertacijos pagrindu parengta publikacija-monografija).

Nuo 1994 m. paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių, mokslo populiarinimo ir informacinių publikacijų, vertimų iš vokiečių ir lenkų kalbų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Baltarusijoje lietuvių, lenkų, vokiečių, anglų ir kt. kalbomis; sudarė arba buvo bendraautoris daugiau negu 10 katalogų, mokslinių straipsnių rinkinių, šaltinių ir kitų publikacijų, parodų vadovų.[2]

Įvertinimas redaguoti

2002 m. Lietuvos tūkstantmečio programos jaunųjų mokslininkų tiriamųjų darbų konkurso premija

2014 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi

2014 m. Vytauto Andriaus Graičiūno nominacijos laureatas

2015 m. apdovanotas Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Kavalieriaus kryžiumi

2015 m. apdovanotas Švedijos Karališkuoju Šiaurinės Žvaigždės ordinu

2016 m. apdovanotas Italijos Žvaigždės ordino Karininko laipsniu

2021 m. Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžius

2022 m. profesoriaus Aleksandro Gieysztoro apdovanojimas

Šaltiniai redaguoti