Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia

55°35′09″š. pl. 25°29′43″r. ilg. / 55.5857°š. pl. 25.4954°r. ilg. / 55.5857; 25.4954

Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia

Vyskupija	Panevėžio
Dekanatas	Utenos
Savivaldybė	Utenos rajonas
Gyvenvietė	Vyžuonos
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	XVII a. pradžia
Stilius	gotika

Kitos reikšmės – Šv. Jurgio bažnyčia.

Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vyžuonose, 1 km į šiaurės rytus nuo kelio 118 Kupiškis–Utena , Vyžuonos (Šventosios kairiojo intako) dešiniajame krante.

Istorija redaguoti

Ankstyvasis periodas redaguoti

Gotikinė Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia, funduota 1406 m. Vilniaus kašteliono Kristino Astiko, buvo išmūryta XV a. pirmoje pusėje pagal tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplitusį kvadratinio plano trinavės halės su penkiasiene apside modelį.

Interjeras

2017 m.

Vyžuonų bažnyčiai 1522 m. dovanoti keli žemės sklypai. Katalikų bažnyčia minima 1553 m., tačiau jau nuo 7-ojo XVI a. dešimtmečio visi Vyžuonų savininkai buvo evangelikai reformatai (Mikalojus Radvila Rudasis, Jurgis Astikas, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus, evangelikai Kiškos), tad jau tada koliatorių teise bažnyčia perėjo evangelikams reformatams. 1611 m. balandžio 16 d. šventovėje iškilmingai palaidotas Kristupo II Radvilos pirmagimis Mikalojus Radvila. 1641 m. sausio 20 d. su didelėmis iškilmėmis palaidotas kunigaikštis Kristupas Radvila Jaunasis.

Ukmergės pilies teismo sprendimu evangelikų reformatų bažnyčia 1656 m. perduota katalikams. Apie 1666 m. Radvilų nekropolis perkeltas į Kėdainių didžiąją kalvinų bažnyčią. 1736 m. pastatyta klebonija. Nuo 1777 m. minima parapinė mokykla. Mūrinė Vyžuonų bažnyčia 1793 m. turėjo 2 šonines koplyčias ir neseniai primūrytą priebažnytį. Jai priklausė Čerioškavietės ir Kunigiškių (anksčiau Žemaitėlių) kaimai.

Ankstyviausiose išlikusiose metrikų knygose minimi šie kunigai:

nuo 1753 m. kunigas Mykolas Korgautas (lot. Michael Korgowt comedarius Vizunensis)
nuo 1753 m. klebonas Kazimieras Lukaševičius (lot. Casimirus Lukasewicz Paroch Viz)

Carinės Rusijos laikotarpis redaguoti

Per miestelio gaisrą 1796 m. kovo 26 d. bažnyčia sudegė. 1811 m. ji buvo restauruota. Vikaras Leopoldas Dilevičius už tai, kad prisidėjo prie 1863 m. sukilimo, 1864 m. ištremtas 8 metams į Sibirą. Jam atimtas dvasininko titulas, konfiskuotas turtas. Valdžia, sužinojusi, kad 2 valstiečiai rinko aukas kapinėms aptverti, 1886 m. nubaudė juos po 10 rublių, o kleboną Praną Drukteinį – 25 rublių baudomis.

Klebono Antano Drukteinio rūpesčiu 1891–1892 m. bažnyčia perstatyta ir padidinta, primūrytas bokštas. Įrengti 9 registrų vargonai, Kryžiaus kelio stotys. 1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Baigus mūryti bokštą, 1899 m. į jį įkelti varpai. Už tai, kad jie įkelti neatsiklausus valdžios, klebonas nubaustas 300 rublių. 1897–1899 m. Vyžuonose klebonavęs Juozas Paškevičius organizavo draudžiamos spaudos platinimą, globojo knygnešius. 1908 m. įsikūrė „Saulės“ draugijos skyrius, kuris 1909 m. įsteigė mokyklą. Klebonas Lionginas Misevičius 1910 m. pastatė naują medinę prieglaudą su sale.

XX amžius redaguoti

1912 m. apmūrytas šventorius. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti varpai. Nuo 1914 m. vikaravo, vėliau klebonavo Aleksandras Mileika (1881–1944 m.). Jis 1931 m. pastatė dviaukštę mūrinę kleboniją, 1937 m. suremontavo ir išdažė bažnyčią. A. Mileika 1941 m. suimtas ir ištremtas į Sibirą. Vikaras Ignas Ragauskis (1891–1941 m.) sušaudytas Rašės miškelyje kartu su žydais. 1944 m. išbyrėjo bažnyčios langų stiklai.

Architektūra redaguoti

Bažnyčia gotikinė, lotyniško kryžiaus plano, halinė (38 × 15 m), su trisiene apside, vienabokštė. Vidus 3 navų. Jas dengia kryžminiai skliautai, rūsį – cilindriniai skliautai. Yra 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Galinio fasado sienoje, dešinėje, įmūryta akmeninė žalčio Vyžo galva, kuri, pasak legendos, gulėjusi ant Kartuvių kalno, buvo garbinama pagonių,^[1] kairėje pusėje – akmeninis švedų patrankos sviedinys, kadaise kritęs į Vyžuonas.