Votergeito skandalas

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius
(pažymėtas nuo 2020 m. lapkričio).

Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Votergeito skandalas (angl. Watergate) − JAV XX a. 8-ojo dešimtmečio skandalas. Nuo Votergato biurų komplekso pavadinimą gavęs skandalas galiausiai lėmė JAV prezidento Niksono atsistatydinimą 1974 m. rugpjūčio 9 d. Dėl šio skandalo taip pat buvo apkaltinti ir nuteisti keli Niksono administracijos pareigūnai.

Votergeito“ viešbučio kompleksas Vašingtone

Per šį skandalą paaiškėjo, kad respublikonų partijos komiteto nurodymu buvo įsibrauta į demokratų partijos būstinę Vašingtone, „Votergeito“, („Watergate“) viešbutyje, ir mėginama įrengti klausymosi aparatūrą. Išaiškėjo ir kiti rinkimų įstatymų pažeidimai (papirkimas, melagingi parodymai), dėl kurių buvo kaltinami kai kurie vyriausybės nariai.

Votergeito byla buvo svarstoma Kongrese; paaiškėjant vis naujiems faktams, didėjo JAV visuomenės piktinimasis teisėtvarkos pažeidimais. Kai kurie faktai ėmė rodyti, kad su Votergeito skandalu gali būti susijęs ir prezidentas R. Niksonas.

ĮsilaužimasKeisti

1972 m. birželio 17 d. Fankas Vilsas, Votergeito komplekso apsaugos darbuotojas, pastebėjo lipnią juostelę ant kelių komplekso durų spynų. Jis nuėmė juostą, bet nieko įtartino nepamanė. Po valandos apsaugininkas pastebėjo, kad spynos ir vėl užklijuotos ir iškvietė policiją. Nacionalinėje Demokratų komiteto būstinėje pareigūnai areštavo penkis vyrus. Suimtieji buvo Virgilio González, Bernardas Barkeris, Džeimsas W. Makordas, Jaunesnysis, Eugenijus Martinesas ir Frenkas Sturgis. Jie buvo apkaltinti įsilaužimu ir plėšimu. Rugsėjo 15 d. dar dviem vyrams - Hovardui Hantui, Jaunesniajam ir G. Gordonui Lidžiui buvo pareikšti kaltinimai sąmokslu, plėšimu ir neteisėtu telefoninių pokalbių pasiklausymu.

Teismo procesasKeisti

Kai teisėjas Džonas Sirika pradėjo teismo procesą Votergeito skandalo byloje, tyrėjai jau buvo radę slaptus pinigus, naudotus paremti nusikalstamas veiklas, nukreiptas prieš demokratus. Pinigai ir teisiamieji buvo susieti su prezidento perrinkimo komitetu, kuriam vadovavo buvęs JAV teisingumo ministras bei buvęs prezidento R. Niksono partneris teisininkas Džonas Mičelas. Teismo proceso metu E. Hovardas Hantas, vadovavęs įsilaužimui, bei keturi plėšikai pripažino savo kaltę. G. Gordonas Lidis, padėjęs planuojant nusikaltimą, ir Džeimsas Makordas, kitas plėšikas, atsisakė bendradarbiauti su teisėtvarka, buvo apkaltinti įvairiais nusikaltimais ir nuteisti kalėti.

Netrukus po teismo proceso Jungtinių valstijų senatas suformavo specialųjį komitetą, kuris turėjo nagrinėti prezidento rinkimų kampanijos veiklą. Komitetui vadovavo Semas Ervinas. Tuo metu Džeimsas Makordas pakeitė savo poziciją ir parašė laišką teisėjui. Laiške jis tvirtino, kad aukšti Baltųjų rūmų pareigūnai vertė kaltinamuosius pripažinti savo kaltę. Tą vasarį žurnalas „Times“ prezidentą R. Niksoną ir jo patarėją nacionalinio saugumo klausimais Henrį Kisingerį išrinko „Metų žmonėmis“ dėl jų diplomatinių pasiekimų bendraujant su Kinija. Po metų „Times“ tą patį apdovanojimą skyrė teisėjui Džonui Sirikai.

NuorodosKeisti

 

Vikiteka