Vorsklos mūšis

Vorsklos mūšis
Priklauso: LDK – totorių karai
Facial Chronicle - b.11, p.421 - Battle at Vorskla.jpg
Data 1399 m. rugpjūčio 12 d.
Vieta prie Vorsklos upės, dabartinė Ukraina
Rezultatas Aukso ordos pergalė
Konflikto šalys
Herb Pogon Litewska.jpg LDK,
Lenkijos karalystė,
Den tyske ordens skjold.svgKryžiuočių ordinas,
Coat of arms of Moldavia.svgMoldavijos kunigaikštystė
Valahia.gifValachija
Tochtamyšo totoriai
Aukso orda
Vadovai ir kariniai vadai
Vytautas, Tochtamyšas Edigėjus,
Timūras-Kutlukas
Pajėgos
50 kunigaikščių ir keliasdešimt tūkst. karių [1] nežinoma
Nuostoliai
daugiau nei 20 kunigaikščių ir daugiau nei pusė karių [2] tikslus skaičius nežinomas, tačiau nuostoliai trigubai didesni

Vorsklos mūšis buvo vienas iš didžiausių ir kruviniausių viduramžių Rytų Europos mūšių.[3] Mūšis įvyko 1399 m. rugpjūčio 12 d. tarp totorių ordų, vadovaujamų emyro Edygos (Edigėjaus) ir Timūro Kutluko, bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pajėgų. Mūšis baigėsi visišku Vytauto kariuomenės sutriuškinimu.

Politinė situacijaKeisti

XIV a. antroje pusėje septintus metus sėkmingai šalį valdantis, keletą karų prieš totorius laimėjęs, tačiau asmeniškai dalyvavęs tik vienose kautynėse Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Donietis varžėsi dėl pasienio valdų bei derlingų pietų žemių, anksčiau buvusių Aukso Ordos įtakos zonoje.

Totorių valdovams tarpusavyje aiškinantis santykius, chanas Tochtamyšas po konfliktų su chanu Timūru Kutlugu ir emyru Edyga buvo pašalintas iš sosto, pabėgo į LDK ir perleido Vytautui teises į Kijevą ir kitas plačias pietų teritorijas. Netrukus Kutlugas pareikalavo Vytauto bėglį išduoti, o šis atsisakė, suburdamas stambią, tačiau už totorių ordos bent du kartus mažesnę kariuomenę. Vytautas tikėjosi lengvos pergalės ir dosnios duoklės iš totorių.

Mūšio pradžiaKeisti

Vytauto kariuomenė iš Vilniaus link Kijevo išžygiavo gegužės 18 d., Sekminių metu.[4] Pajėgas, kurioms vadovavo Vytautas, sudarė LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos karalystės bei Kryžiuočių ordino kariai. LDK gretose buvo ir žemaičiai, tuo metu teisiškai priklausę ordinui, tačiau faktiškai išlaikę nepriklausomybę.

Mūšio eigaKeisti

Vytautas mūšiui pasirinko menkai kalvotas Ukrainos žemes, o tai buvo ypač paranku lengvajai mongolų kavalerijai, kuri tikriausiai panaudojo savo tradicinę apsupimo ir išvarginimo taktiką.[5] Abi pusės apsikeitė strėlių lietumi ir, nors lietuvių atsigabenti Vilniaus arbaletų dirbtuvėje pagaminti arbaletai totoriams pridarė žalos, tačiau vokiškos patrankos savo tikslo nepasiekė – jos atvirame mūšyje prieš tai nebuvo išbandytos.

Totorių spaudimas ilgainiui išretino Vytauto karių gretas ir privedė prie visiško sunaikinimo.

Žuvo keliasdešimt kunigaikščių, įskaitant Jogailos vyresniuosius brolius Andrių ir Demetrijų.[6] Vytautas ir jo pusbrolis Švitrigaila iš mūšio pabėgo beveik be palydos. Visgi pergalę šventusi Aukso orda prarado net triskart daugiau karių, žuvo ir pats Timūras Kotlukas[7].

PasekmėsKeisti

Pralaimėjimas stipriai susilpnino Vytauto politinę įtaką ir grandiozinius užmojus regione, teko atsisakyti Kryžiaus žygio planų, Europos fortposto sumanymo. Po mūšio sukilo Smolensko tvirtovė, Vytautas jį atsiėmė tik po kelerių metų.

Nors sudarant Salyno sutartį pusbrolio Jogailos viršenybė buvo kone panaikinta, po mūšio Vytautui vėl teko ją pripažinti, ieškoti kompromiso su Lenkijos ponais bei atsisakyti planų prisijungti prie LDK visas rusų žemes. Lenkų pagalbos reikėjo siekiant atsverti po mūšio išaugusias Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip rusų žemių vienytojos, pozicijas regione, ir antilietuviškas nuotaikos LDK slaviškose žemėse. Dėl to buvo sudaryti Vilniaus ir Radomo susitarimai, turėję suvienyti Vytautą ir Jogailą.

ŠaltiniaiKeisti