Volgos–Baltijos vandens kelias

Volgos-Baltijos vandens kelias (rus. Волго-Балтийский водный путь) – laivybinių vandentakių tinklas, jungiantis Volgos upę su Baltijos jūra. Be to, per šį ir Baltijos-Baltosios jūrų kanalą Volgos baseinas jungiasi su Arkties vandenynu. Vandens kelias prasideda nuo Volgoje sudaryto Rybinsko tvenkinio ir eina į šiaurės vakarus Šeksnos upe, Belojės ežeru, Kovžos upe, Marijos kanalu, Vytegros upe, Onegos kanalu, Svirės upe, Ladogos kanalu ir Nevos upe. Vandens kelio ilgis ~1100 km, gylis nemažesnis nei 4 m.

Svirės aukštupio tvenkinio šliuzas

Barža Marijos vandens kelyje (1909 m.)

Vandens kelio statybos pradėtos XIX a. pr. Jos buvo plano vandens keliais sujungti Peterburgą su vidiniais šalies rajonais dalimi. Tichvino ir Aukštutinio Voločioko vandens sistemos nepasiteisino, todėl 1810 m. sudarytas Volgos-Baltijos vandens kelias, tada vadintas Marijos vandens keliu (Мариинская водная система, pagal princesę Mariją Fiodorovną). Apie 1 054 varstų (1 124 km) ilgio vandens kelio trasa nedaug skyrėsi nuo dabartinės. Vėliau buvo įrengti kanalai, aplenkiantys Onegos ir Ladogos ežerus, kuriuose laivyba mažais laivais būdavo pavojinga.

Tarybiniais metais nuspręsta atkurti tuo metu jau nunykusį Marijos kanalą. 1959–1964 m. vykdyta Lenino vardo Volgos-Baltijos vandens kelio rekonstrukcija: sudarytas Rybinsko tvenkinys, įrengta šliuzų sistema, hidroelektrinių ir tvenkinių tinklas.

Vandens kelias tinkamas iki 5000 t keliamosios galios ir 3,5 m grimzdos laivams. Didieji laivai plaukia tiesiai per Ladogos ir Onegos ežerus, mažesni – apylankomis-kanalais. Daugiausia plaukia savaeigiai laivai. Nuo Čerepoveco iki Sankt Peterburgo kroviniai nugabenami per 2,5–3 paras. Vandens keliu gabenamos rūdos, kitos iškasenos, mediena iš šiaurinių šalies rajonų, į šiaurę (ar eksportui pro Peterburgo uostą) vežami metalo gaminiai, kalio druska, piritas. Išvežiojamos prekės atgabentos per Peterburgo uostą. Dabar kelias plačiai naudojamas ir turizmui (kelionės garlaiviais).