Vliorė
Vliorė – miestas vakarinėje Albanijos dalyje, antrasis (po Duresio) pagal dydį ir svarbą šalies uostas, išsidėstęs Adrijos jūros Vliorės įlankos pakrantėje (11 m virš jūros lygio), netoli didžiausios Albanijos salos – Sazano. Dauguma gyventojų albanai, vyrauja musulmonų sunitų bendruomenės atstovai, yra nemažos katalikų, stačiatikių ir bektašių (islamo sekta) bendruomenės.
| Vliorė alb. Vlorë | |
|---|---|
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Albanija
|
| Apskritis | Vliorės apskritis |
| Apygarda | Vliorės apygarda |
| Gyventojų | 130 827 |
 Vikiteka |
Vliorė |
| Kirčiavimas | Vliòrė |
Vliorė yra viena iš svarbiausių Albanijos miestų – ekonominės, socialinės ir kultūrinės veiklos centras, Vliorės apygardos ir Vliorės apskrities administracinis centras. Miestas svarbus turizmo, maisto, žvejybos, laivų remonto ir tekstilės pramonės centras. Apylinkėse gausu sodų, alyvmedžių giraičių, išvystytas žemės ūkis ir sodininkystė. Miestas nutolęs 135 km nuo sostinės Tiranos, 125 km nuo kaimyninės Graikijos sienos ir 72 km nuo Italijos Bario uostamiesčio. Mieste įsikūrusi svarbiausia Albanijos jūrų laivyno bazė.
Vliorė yra svarbus Albanijos susisiekimo mazgas, per kurį eina svarbūs plentas į Graikiją. Reguliariai kursuoja keltai į Italijos Brindizio ir Oranto uostus. Vliorė yra galutinis Duresio–Fierio–Vliorės ir Selenicės–Vliorės geležinkelių punktas.
Istorija redaguoti
Vliorė ir jos apylinkės yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Senovės laikais, prasidėjus indoeuropiečių migracijai, šioje vietoje apsigyveno ilyrų protėvių gentys. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų, ši vietovė, kaip ir likusi Albanijos dalis, buvo smarkiai veikiama graikų kultūros.
Vliorės ištakos prasideda antikos laikais, VI a. pr. m. e., kai graikų kolonistai įkūrė vieną pirmųjų savo kolonijų Adrijos jūros pakrantėje. To meto graikų kolonistų įkurtas miestas buvo žinomas Avlono (gr. Αυλών) vardu. Dabartinis miestas minimas daugelio antikos garsių geografų veikaluose: Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografijoje“, Romos imperijos parengtame kelių atlase „Tabula Peutingeriana“, viduramžių Bizantijos geografo Hieroklio veikale „Synekdemos“.
Antikiniu laikotarpiu miesto teritorija ir jo apylinkės ilgą laiką priklausė to meto senovės valstybėms: Senovės Makedonijai, nuo II a. pr. m. e. Romos imperijai, kuriai valdant, miestas tapo vienu svarbiausiu Ilyrijos provincijos Naujojo Epyro (Epirus Nova) miestu. Nuo IV a. pabaigos, Romos imperijai suskilus į dvi valstybes, atiteko Bizantijai.
Romos imperijai krikščionybę paskelbus valstybine religija, miestas tapo svarbiu vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių krikščionybės veiklos centrų. V a. miestas tapo vyskupijos centru, priklausiusiu Romos patriarchatui. VIII a. miesto piklausomybė atiteko Konstantinopolio patriarchato valdžiai.
Nuo VI a. pabaigos į Balkanų regioną ėmus skverbtis slavams, palaipsniui ši vietovė buvo apgyvendinta slavų genčių – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių, tačiau nepasisant to, dauguma slavakalvių persikelėlių buvo asimiliuoti vietos graikų. Miestas išliko daugiatautis, kuriame kompaktiškai gyveno, graikai, slavai ir tuomet pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.
Viduramžiais miestas buvo vienas iš svarbiausių Bizantijos miestų balkanų pusiasalyje. 1081 m. miestas kurį laiką buvo užimtas normanų; XI–XII a., miestas buvo svarbus Bizantijos atramos punktas, kovoje su normanų Sicilijos karalyste. 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, miestas trumpam pateko Lotynų imperijos valdžion. 1205 m. miestas pateko Venecijos valdžion; Vliorė tapo katalikų vyskupo rezidencija. Vėliau miestas atititeko viduramžių Graikijos valstybei – Epyro Despotijai, dar vėliau – suvienytai Bizantijai.
1345 m. miestas atiteko serbams ir tapo tuometinės Serbijos karalystės dalimi, kol 1464 m. miestas buvo užgrobtas Osmanų imperijos kariuomenės. Valdant turkams pradėjo plisti islamas, miestas tapo kazos centru, priklausiusiu Janinos vilajetui ir Beračio sandžakui, mieste gyveno apie 10 tūkst. gyventojų, veikė katalikų parapija. 1690–1691 m. miestas trumpam priklausė Venecijai. 1851 m. miestas nukentėjo nuo žemės drebėjimo.
1912 m. pasibaigus Osmanų imperijos valdžiai miestas tapo naujai susikūrusios Albanijos valstybės dalimi ir pirmąja nepriklausomos Albanijos sostine. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1914 m. miestą iki 1920 m. užėmė Italijos armija. Italai paliko šalį po Vliorės karo.
II pasalinio karo išvakarėse, 1939 m. Vliorė vėl buvo užimta Italijos. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos karuomenės. Karo metu Sazano sala buvo svarbi Italijos ir Vokietijos povandeninių laivų bazė, dėl to sala ir miestas buvo smarkiai bombarduojami sąjungininkų aviacijos. 1944 m. Vliorė buvo išvaduota Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų.
Komunistams atėjus į valdžią ir Albanijai užmegus draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga, pagal dvišalę sutartį uostas buvo išnuomotas TSRS povandeniniam laivynui ir tapo vienintele Tarybų Sąjungos laivyno baze Viduržemio jūros regione, svarbiu atramos punktu galimo karo su NATO atveju. 7-ojo dešimtmečio pradžioje dėl kilusios ideologinės priešpriešos tarp TSRS ir Albanijos, Albanijos valdžios sprendimu karinė bazė buvo konfiskuota. Netekusi svarbaus atramos punkto, 1961 m. TSRS rimtai ruošėsi invazijai į Albaniją, tačiau prasidėjus Kubos krizei šie užmojai nebuvo įgyvendinti. Dėl 1968 metų TSRS invazijos į Čekoslovakiją ir baimės, kad panačūs įvykiai gali atsitikti ir su Albanija, komunistų sprendimu mieste ir jo apylinkėse buvo pastatyta didelis kaičius bunkerių.
Dėl po karo pradėtos industrializacijos miesto reikšmė dar labiau išaugo, miestas tapo vienu svarbiausių pramoninių, socialinių ir kultūrinių Albanijos centras. Miestas tapo svarbiausia Albanijos jūrų laivyno baze, buvusios Albanijos saugumo tarnybos Sigurimi veiklos baze.
Žlugus komunistiniam režimui ir nustojus veikti planinės ekonomikos dėsniams, Vliorė kaip ir kiti Albanijos miestai smarkiai nukentėjo nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės. Tuo metu iš miesto tūkstančiai žmonių užgrobtais laivais nelegaliai kėlėsi į Italiją, tuo sukeldami imigracijos krizę kaimyninėje šalyje.
1997 m. žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste kilo patys smarkiausi neramumai šalyje, susirėmimų su policija, kurį laiką miestas buvo atsidūręs anarchijoje.
Šiuo metu miestas yra vienas svarbiausių narkotikų, ginklų ir nelegalų gabenimo į Vakarų Europą centras.
Architektūra ir archeologija redaguoti
Dėl šio krašto turtingos istorinės praeities ir nepaisant stipraus 1851 metų žemės drebėjimo, Vliorės mieste bei jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir paminklų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų ir bizantinės epochos mozaikos liekanų, bizantinės pilies griuvėsių, viduramžių Bizantijos laikų bažnyčių, osmanų laikotarpio mečečių, tiltų ir gyvenamųjų namų.
Komunistinės didktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, vilų. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių, viešbučių.
Sportas redaguoti
- KS Flamurtari Vlorë (futbolas)
Nuorodos redaguoti
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |