Rusijos išvadavimo armija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Rusijos išvadavimo armija (rus. Русская освободительная армия), dar žinoma kaip Vlasovo armija (rus. Власовская армия) – didžiausias rusų kolaborantų karinis vienetas, II pasaulinio karo metu kariavęs nacių Vokietijos pusėje. Armiją sutelkė patekęs į vokiečių nelaisvę sovietų generolas Andrejus Vlasovas (1900–1946), siekęs suvienyti rusus kovai prieš komunizmą ir Stalino valdžią. Daugumą karių sudarė sovietų karo belaisviai, tačiau taip pat buvo rusų baltųjų emigrantų, kurių dalis buvo kovoję Baltųjų judėjime Rusijos pilietinio karo metais. Nuo 1945 m. sausio 28 d. pajėgos pasiskelbė esančios ištikimos nebe Vokietijos armijai, tačiau tiesiogiai atskaitingos 1944 m. suformuotam Rusijos tautų išvadavimo komitetui. 1945 m. balandžio mėnesį armiją sudarė 120 000 - 130 000 narių.

A. Vlasovas ir jo kariai

Pradžioje savanoriai, prisiekę ištikimybę nacistinei Vokietijai, nešiojo Rusijos išvadavimo armijos simboliką, nors tokios armijos dar nebuvo. Taip naciai sąmoningai siekė pritraukti daugiau sovietinių savanorių. Dalis sovietinių belaisvių stodavo į šią armiją siekdami ištrūkti iš karo belaisvių stovyklų, kuriose daug belaisvių mirdavo iš bado.

Armija galop buvo suformuota tik Heinrichui Himleriui įtikinus skeptiškai nusiteikusį Hitlerį leisti formuoti 10 Rusijos išvadavimo armijos divizijų. 1944 m. lapkričio 14 d. gen. Vlasovas Prahoje perskaitė Prahos manifestą priešais naujai įkurtą Rusijos tautų išvadavimo komitetą (RTIK). Dokumente tikslais buvo įvardinta kova prieš Staliną ir 14 punktų, dėl kurių kovojo armija. Nepaisant vokiečių spaudimo, antisemitinės retorikos buvo išvengta, tačiau neapsieita be pareiškimo, kur Vakarų Sąjungininkai vadinami „plutokratijomis“ ir „Stalino sąjungininkais siekiant nukariauti Europą“.

Armija dalyvavo vos keliuose mūšiuose prieš Raudonąją Armiją, kurių žymiausias 1945 m. balandžio 11 d. mūšis prie Odros. 1945 m. sausio 28 d. buvo paskelbta, jog rusų kolaborantų divizijos daugiau neįeina į Vokietijos armijos sudėtį, tačiau yra tiesiogiai pavaldžios RTIK. Tuomet Vlasovas įsakė pirmajai divizijai žygiuoti pietų kryptimi ir telkti visas rusų antikomunistines ir jam lojalias pajėgas. Jis tikėjosi, kad jo armija galės pasiduoti Sąjungininkams „palankiomis“ jiems sąlygomis (t. y., be repatriacijos). Vlasovas taip pat išsiuntė keletą slaptų delegacijų pradėti derybas dėl pasidavimo Sąjungininkams, tikėdamasis, kad šie bus jiems prielankūs dėl RIA tikslų ir galės būti potencialiai naudingi neišvengiamo karo prieš SSRS ateityje atveju.

Žygio į pietus metu, RIA pirmoji divizija priėmė sprendimą padėti čekų sukilėliams Prahos sukilimo, prasidėjusio 1945 m. gegužės 5 d., metu prieš okupacinę vokiečių vadovybę. Dėl komunistų vadovavimo čekų taryboje, RIA daliniai turėjo palikti Prahą jau kitą dieną. Jie bandė pasiduoti Džordžo S. Patono vadovaujamai trečiajai JAV armijai, tačiau ši atsisakė kapituliaciją priimti, bijodami pabloginti santykius su SSRS. Neilgai trukus po to Vlasovo daliniai buvo sučiupti Raudonosios Armijos. JAV armijos anksčiau sugauti apie tūkstantį RIA karių taip pat buvo perduoti SSRS pagal Čerčilio ir Stalino susitarimą. Tik mažai daliai RIA karių pavyko su jiems prijaučiančių Sąjungininkų dalinių pagalba pabėgti į amerikiečių kontroliuojamas zonas.