Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladimiras Šilkarskis
Vladimiras Silkarskis.jpg
Vladimiras Šilkarskis
Gimė: 1884 m. sausio 27 d.
Juodžionių dvaras, Pabiržės valsčius
Mirė: 1960 m. rugpjūčio 20 d. (76 metai)
Bona, VFR
Veikla: filosofas, klasikinis filologas, mokslo istorikas
Alma mater: 1910 m. Maskvos universitetas

Vladimiras Šilkarskis (1884 m. sausio 27 d. Juodžionių dvare, Pabiržės valsčius, Biržų apskritis1960 m. rugpjūčio 20 d. Bonoje, VFR) – Lietuvos ir Vokietijos filosofas, klasikinis filologas, mokslo istorikas, VDU ir Bonos universiteto profesorius.

Turinys

BiografijaKeisti

 
Atminimo lenta Kaune

Gimė dvarininkų šeimoje. Sesuo Marija Arsenjeva-Šilkarskytė. Baigė Mintaujos gimnaziją. 1910 m. baigė Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Po studijų buvo pakviestas ruoštis profesūrai, ėmė dėstyti Tartu universitete filosofiją. Būdamas trisdešimt ketverių apgynė disertaciją ir tapo profesoriumi. Po Pirmojo pasaulinio karo persikėlė į Vilnių, kur profesoriavo Stepono Batoro universitete (19191920 m.).

Nuo 1921 m. dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur dėstė graikų kalbą ir literatūros istoriją, antikinės kultūros istoriją. Skaitė paskaitas apie Aristotelį, Sokratą, Demosteną, Platoną ir kitus graikų mąstytojus bei literatus, taip pat vadovavo graikų literatūros seminarui. Čia jis dirbo iki 1940 m. Užėjus sovietinei okupacijai emigravo į Vokietiją.

Tartu universiteto filosofijos dėstytojas. 1917 m. apgynė daktaro disertaciją „Būties problema“, nuo 1918 m. profesorius. Nuo 1946 m. Bonos universiteto profesorius, slavų kultūrų istorijos dėstytojas. [1]

Mokslinė veiklaKeisti

V. Šilkarskio darbai skirstomi į filosofijos istorijos tyrinėjimus ir klasikinės filologijos darbus. Pirmieji jo straipsniai rašyti rusų kalba ir paskelbti dar mokantis Maskvos universitete. V. Šilkarskis buvo poliglotas, rašė lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis, dėstė universitete senąją graikų kalbą.

Lietuvoje spausdino straipsnius „Logos“, „Židinio“, „Vairo“, „Akademiko“ žurnaluose. Sukūrė nemažai straipsnių apie graikų literatūrą. Labai vertino Homero veikalus. Stambiausi publikuoti veikalai: „Homeras ir graikų epinė poezija“ bei „Graikų literatūros istorija“. Parašė įvadus Iliados ir Odisėjos lietuviškiems vertimams, Antano Smetonos išverstiems Platono dialogams „Sokratas ir jo Evangelija“.

Savo filosofijos istorijos veikaluose daugiausia tyrinėjo Platono, Sokrato, Spinozos ir Solovjovo filosofines koncepcijas. Emigravęs į Vokietiją nemažai Slovjovo veiklų išvertė į vokiečių kalbą, tokiu būdu populiarindamas šią filosofinę koncepciją Vakarų Europoje.

Filosofinės pažiūrosKeisti

Dėmesys Platono, Sokrato, Spinozos filosofų kūrybai buvo inspiruotas idealistinių metodologinių V. Šilkarskio nuostatų ir intereso metafizikos problemoms. Didžiausią įtaką V. Šilkarskio filosofinių pažiūrų formavimuisi padarė V. Solovjovas. Taip pat nemažą įtaką padarė Tartu universiteto profesorius Gustavas Teichmiuleris. Jis laikomas vienu iš vokiečių personalizmo pradininkų.

Pats Šilkarskis laikė save spiritualizmo šalininku. Šios krypties pradininkas buvo šv. Augustinas, o galutinai apibendrino ir suteikė formą G. Teichmiuleris. V. Šilkarskis buvo labai tikintis, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, profesoriaudamas Kaune. Religinė pozicija dar aiškiau atskleidžiama viename iš žinomiausių jo darbų: atvirame laiške darkarui Jonui Šliūpui „Ateizmas ir mokslas“.

BibliografijaKeisti

KnygosKeisti

  • V. Solovjovo visuotinybės filosofija, 1932.
  • Homeras ir graikų epinė poezija. Kaunas, 1937.
  • Graikų literatūros istorija. Kaunas, 1938.

StraipsniaiKeisti

  • Apie Spinozos panlogizmą. Maskva, 1914, p. 5-85.
  • Tipologinis metozas filosofijos istorijoje (bandymas pagrįsti). 1916, p. 438.
  • Pagrindiniai esmybės problemos sprendimai. 1917, p. 84.
  • Apie monistinio paralelizmo atsiradimą naujųjų laikų filosofijoje ir psichologijoje. In Przegląd filozoficzny. 1927, Nr. 1-2, p. 1-20.
  • Spinozos mokslas apie Dievą. Aksomizmas-penteizmas-ateizmas. Varšuva, 1927, p. 27.
  • Graikų genijaus įtaka į Europos literatūras ir filosofiją, Humanitarinių mokslo fakulteto darbai, 1925, kn. I, p. 1-27.
  • Tipingosios filosofijos sistemos. Materializmas-Idealizmas-Spiritualizmas, Humanitarinių mokslų fakulteto darbai, 1925, kn. I, p. 29-100.
  • Spinozos „monistinė“ filosofija, Logos, Kaunas, 1927, Nr. 2, p. 113–136.
  • Spinozos pažinimo laipsnių mokslas. Imaginatio-ratio-intuitio, Logos, Kaunas, 1928, Nr. 1, p. 1-20.
  • Liutoslavskio „Lenkų filosofija“, Logos, Kaunas, 1929, Nr. 1, p. 13-16.
  • Ateizmas ir mokslas. Kaunas, 1929, p. 30.
  • Krikščionybės socialistinimas, Židinys, Kaunas, 1929, Nr. 2, p. 156–158
  • Didžiausiųjų naujųjų laikų mokslininkų religinės pažiūros, Židinys, Kaunas, 1929, Nr. 3, p. 251–267.
  • Heinė ir socializmo aušra, Židinys, Kaunas, 1929, Nr. 5-6, p. 425–428.
  • Goethės religinė pasaulįžvalga, Vairas, Kaunas, 1932, Nr. 6, p. 180–188.
  • Gustavas Teichmiuleris – vokiečių veikliosios dvasios filosofijos novatorius. Jo gyvenimo ir kūrybos apžvalga. Paskaita, 1939, Berlynas.
  • Teichmiulerio substancialiosios realiosios ir idealios būties teorija. Kaip jo logikos ir kategorijų teorijos įvadas.
  • Teichmiulerio ryšiai su amžininkais.
  • Belis ir Spinoza, Eranus, 1930, t. 1, p. 3-80.
  • Teichmiulerio filosofijos raida, Eranus, 1938, t. 4, p. 1-96.

ŠaltiniaiKeisti