Vladas Šlaitas

lietuvių poetas, tra­dicinio lietuviško lyrizmo atstovas
Vladas Šlaitas
Gimė 1920 m. rugsėjo 27 d.
Čeliabinskas, Rusijos TFSR
Mirė 1995 m. gegužės 28 d. (74 metai)
Braitonas, Jungtinė Karalystė Didžioji Britanija
Palaidotas (-a) Londono Šv. Patriko kapinėse
Tėvai Stasys ir Antanina Šlaitai
Veikla tradicinė poezija

Vladas Šlaitas (1920 m. rugsėjo 27 d. Čeliabinske, Rusijos TFSR – 1995 m. gegužės 28 d. Braitone, Didžiojoje Britanijoje) – lietuvių poetas, tradicinio lietuviško lyrizmo atstovas. Didžiąją gyvenimo dalį praleido emigracijoje.[1] Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, išleido dešimt poezijos rinkinių, pelnė ne vieną išeivijos literatūrinę premiją, kitų rašytojų pripažinimą. Lietuvoje jis gana ilgai buvo menkai žinomas, nors kūryboje vyravo lietuviška tematika.[2]

Biografija redaguoti

V. Šlaito tėvas, gimęs Žemaitkiemyje prie Ukmergės, per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Rusiją. Ten jis sutiko būsimą žmoną Antaniną, su kuria susilaukė sūnaus Vlado. 1921 m. su vienmečiu sūnumi Šlaitų šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Žemaitkiemyje, vėliau persikėlė į Ukmergę. 1929 m. pradėjo mokytis pradžios mokykloje, o 1932 m. įstojo į Ukmergės valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir pradžios mokyklų mokytojų kursus. Iki 1941 m. dirbo mokytoju Būdviečių pradžios mokykloje Tauragės apskrityje. 1941–1943 m. dirbo Ukmergės savivaldybės raštininku.

1943 m. buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Joje praėjo mokymus, buvo pasiųstas į frontą prie Leningrado. Vokiečiams traukiantis pateko į Vokietiją, kur gyveno pabėgėlių stovyklose. Nuo 1947 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsistojo Londone. Dirbo ligoninės sanitaru, „Nidos“ lietuvių spaustuvės linotipininku. Paskutinius gyvenimo metus praleido senelių pensionate, mirė Braitone (Pietų Anglija). Palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje.

Kūryba redaguoti

Pirmuosius eilėraščius sukūrė mokydamasis gimnazijoje. Žavėjosi Maironio, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio kūryba. Poezijai būdinga vienišumo, tėvynės ilgesio, rudeniškos gamtos motyvai, ilgesingos, melancholiškos intonacijos. Emigracijoje ilgėjosi gimtojo krašto, Žemaitkiemio. Eiliavimas laisvas, artimas ritminei prozai.[1]

Nemažai rašė pabėgėių stovyklose. Jo eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose ir žurnaluose: „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“, „Aidai“ ir kituose.[3] Išleisti rinkiniai „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimtojo medžio“ (1962), „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965), „34 eilėraščiai“ (1967), „Aguonų gaisras“ „1969“, „Pro vyšnių sodą“ (1973), „Nesu vėjo malonėje“ (1978), „Rudenio vynas“ (1991). Lietuvoje išspausdinta jo eilėraščių rinktinė „Be gimtojo medžio“ (1982), poezijos, prozos, vertimų, laiškų rinktinė „Saulė ant šaligatvio“ (1997).[1]

Apie V. Šlaitą ir kūrybą redaguoti

  • Alfas Pakėnas. Poezijos princui atminti (Vladas Šlaitas, 2005)
  • Alfas Pakėnas. Prisiminimų ir svajonių poetas (Vladas Šlaitas, 2005)
  • Indrė Žekevičiūtė. Neišgirstas poezijos princas (Vladas Šlaitas, 1997)
  • Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Vladas Šlaitas (1996)
  • Augustinas Raginis. Paprasto poetinio žodžio išpažinėjas (Vladas Šlaitas. Pro vyšnių sodą, 1973)
  • Viktorija Skrupskelytė. Egzodo poezijos šuoliai. Vladas Šlaitas (1971)

Įvertinimas redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 Vladas Šlaitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  2. „Jis garsina mūsų miestelį“. Apie Vladą Šlaitą bernardinai.lt
  3. „Mano širdis išmėtyta“. Vladui Šlaitui – 100 bernardinai.lt

Nuorodos redaguoti