Vjeno grafystė (pranc. Comté de Vienne) – grafystė, kurios sostinė buvo Vjenas. Grafystė atsirado Karolingų imperijos laikais ir egzistavo iki 1030 m., kai buvo perduota Vjeno arkivyskupijai.

pranc. Comté de Vienne
Vjeno grafystė
nebėra

? – 1240
Sostinė Vjenas
Valdymo forma monarchija
Era Viduramžiai
 - nežinoma ? m.
 - parduota Prancūzijos karalystei 1240 m.

IX a. viduryje Žeraras de Rusiljonas (Girart de Roussillon) valdė Provansą iš Vjeno. Jo įpėdinis Vjene buvo Bozonas I Provansietis (Boson de Provence), kuris 878–879 m. pamėgino susikurti savo karalystę iš Provanso žemių.

Hugas Arlietis buvo pirmas žinomas Vjeno grafas, šį titulą įgijęs tarp 905 ir 926 m., kai jis Italijoje siekė tapti Italijos karaliumi. Kol jo Vjene nebuvo Provanso karalius Liudvikas Aklasis perdavė Vjeną savo sūnui Karoliui Konstantinui. 928 m. rugsėjį Hugas Arlietis susitiko su Vermá ir Trua grafu Herbertu II ir paskelbė Herberto sūnų Odą Vjeno grafu kaip priešpastatą Karoliui Konstantinui. Tačiau Karoliui 931 m. su Vakarų Frankų karalystės karaliaus Rudolfo Prancūzo, kuriam prisiekė kaip senjorui, pagalba pasisekė atsiimti Vjeną.

Iki 932 m. birželio 23 d. Vjeną, kuris buvo išnykusios jo tėvo karalystės sostinė, valdė Karolis Konstantinas. Po Karolio Konstantino mirties Vjeną paveldėjo jo duktė Konstanca Vjenietė, tad grafystė atiteko jos vyrui Bozonui II Arliečiui. Bozono palikuonys sugebėjo surinkti daug Provanso grafysčių ir galų gale tapti Provanso markgrafais.

1030 m. Vjenas buvo perduotas arkivyskupui, kuris išsyk valdą padalijo į dvi grafystes. Vieną atidavė savo savo galingam vasalui Guigues III Alboniečiui, kurį pakėlė į grafus. Antrąją dalį (Maurienne) perdavė būsimam Savojos grafui Humbertui I Baltarankiui. Tačiau Vjeno grafystė neišnyko. Ji egzistavo, nors labai sumažėjusi. Nuo 1085 iki 1240 m. ją valdė Makono grafai. Paskutinė grafienė Alisa Makonė, po jos vyro Jehan de Braine mirties 1240 m., pardavė Vjeno ir Makono grafystes Prancūzijos karūnai.

Nuorodos redaguoti