Vivasvatas


Vedos
वेदाः
VedizmasHomam.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Vivasvatas (skr. विवस्वत् = vivasvat "švytintis, spinduliuojantis') – Vedų mitologijos sauliškoji dievybė, įvaizdinanti šviesą danguje ir žemėje. „Rigvedoje“ Vivasvatas minimas ~30 kartų. Vivasvatas yra Sūrjos (saulės), Agnio (ugnies), Ušasės (aušros) epitetas. Laikomas vienu iš Aditjų, žmonijos tėvu.

Žinomas ir vėlyvesnėje mitologijoje: Vivasvatas laikomas paskutiniuoju Aditju – jis gimė be kojų, be rankų, iš visų pusių lygus. Susirungęs su dievais jis tapo Sūrja. Kitur dar vadinamas Martanda. Iš jo likusių kūno dalių atsirado dramblys. Vivasvatas buvo Tvaštaro dukteries Saranjos vyru. Jiedviems gimė dvyniai Jama ir Jamė, o Saranja pasivertė kumele ir pabėgo nuo Vivasvato. Tada Vivasvatas pasivertė žirgu, pavijo Saranją ir jiedviems gimė Ašvinai. Jis pirmasis atliko aukojimą ir padovanojo žmonėms ugnį.

Vivasvato kaip Jamos tėvo atitikmuo Avestoje – Vivanhvant (Jimos tėvas).[1]

LiteratūraKeisti

  • Lоmmel H., Der Mythus von Vivasvat und Saranyu, «Zeitschrift der Deutschen Morgenlдndischen Gesellsehaft» 99, 1945–1949, S. 243 и сл.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Мифы народов мира. Вивасват , B. H. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.