Virginia Oldoini di Castiglione
Virginija Oldoni di Kastiglioni (pranc. Virginia Oldoini di Castiglione, pilnas vardas Virginija Elizabeta Luiza Šarlota Antuanetė Teresė Marija Oldoni di Kastiglioni; 1837 m. kovo 22 d. – 1899 m. lapkričio 28 d.) – italų kilmės grafienė, žinoma, kaip Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III meilužė. Be to svarbi figūra ankstyvajai fotografijos istorijai.
Jaunystė redaguoti
Virginija Elizabeta Luiza Šarlota Antuanetė Teresė Marija Oldoni gimė 1837 m. kovo 22 d. Florencijoje, Toskanoje markizo Filipo Oldoni (gimė 1817 m. vasario 25 d. Specijos mieste) ir markizės Isabelos Lamporeči, kurie buvo žemosios Toskanos aukštuomenės nariai, šeimoje. Tėvas ir motina buvo pusbrolis ir pusseserė. Dažniausiai ji buvo vadinama trumpiniu „Ničia“ (Nicchia). Ji gavo aukščiausios rūšies išsilavinimą.
Jos tėvas 1848 m. tapo pirmuoju Specijos deputatu Sardinijos karalystės parlamente, po to paskirtas Italijos ambasadoriumi Lisabonoje. Motina gimė Florencijoje balerinos Luizos Čiari ir teisininko Ranieri Lamporeči šeimoje.
Būdama septyniolikos ištekėjo už grafo Frančesko Verasio Asinari di Kastiglioni d’Asti ir Kastiglioni Tinela (1826–1867), kuris buvo dvylika metų už ją vyresnis. Jiems gimė sūnus Džordžio Verasio Asinari (1855–1879). Per šią santuoką ji susipažino su Savojos karališkuoju dvaru, kuriame turėjo didžiulę sėkmę. Sakoma, jog ji buvusi karaliaus Viktoro Emanuelio II meiluže. Taip pat bendravo su broliais Dorijomis, bankininkais Rotšildais bei Konstantinu Nigra, Pjemonto–Savojos ambasadoriumi Prancūzije.
Grafienės pusbrolis grafas Kamilas Kavūras tuo metu buvo Sardinijos (į kurią įėjo Pjemontas ir Savoja) karaliaus Viktoro Emanuelio II ministru. Kai 1855 m. ji kartu su vyru viešėjo Paryžiuje Kavūras įkalbėjo ją išprašyti Napoleono III pagalbos santarvei tarp Prancūzijos ir Italijos sudaryti. Tam susitarimui pasiekti ji tapo Prancūzijos imperatoriaus meiluže. Ryšiai siutino katalikiškų pažiūrų Prancūzijos imperatorę Eugeniją. Sužinojęs apie šį skandalą vyras pareikalavo skyrybų. Jis paliko žmoną vieną Paryžiuje ir grįžo į Italiją. Susitikinėdama 1856–1857 m. su Napoleonu IIII grafienė Kastiglioni pateko į karališkosios Europos visuomenės tarpą. Susipažino su Augusta Sachsen-Veimar, Otu fon Bismarku, Adolfu Tieru ir kitais. Sklido kalbos, jog grafienė susilaukė nuo Napoleono III nesantuokinio sūnaus, vėliau tapusiu chirurgu – stomatologu, Artūro Hugenšmidto.
Sakoma, jog ji garsėjo savo grožiu bei akį rėžiančiais, įmantriais apdarais, kuriuos dėvėdavo Prancūzijos dvare. Vienas iš tokių kostiumų vadinosi „Širdžių karalienė“, kuris buvo nutapytas 1857 m. George Frederic Watts paveiksle bei įamžintas fotografijose. Grafienė aprašoma kaip turėjusi ilgus, banguotus, šviesius plaukus, išblyškusią odą, ovalų veidą, ir akis, kurios keisdavo spalvą iš žalių į žydras.
Italijos susivienijimas redaguoti
1857 m. grafienė grįžo į Italiją, nes jos santykiai su Napoleonu III nutrūko. Po ketverių metų Italija buvo paskelbta karalyste, o tai galėjo būti grafienės įtaka, jai darant spaudimą Prancūzijos imperatoriui. Tais pačiais metais ji apsigyveno Paryžiuje, Passy rajone. 1871 m. iškarto po Prancūzijos pasidavimo Prancūzijos–Prūsijos kare ji kaltinta turėjusi slaptą susitikimą su Otu fon Bismarku, kuriam paaiškino kaip Paryžiaus okupaciją nulemtų jo interesus. Ji greičiausiai ir išgelbėjo Paryžių nuo gėdingos okupacijos.
Vėlesni metai redaguoti
Paskutinius savo metus ji leido Paryžiuje Vendomos aikštėje, kurioje turėjo kambarius dekoruotus juoda gedulo spalva, uždarytomis langinėmis bei išmestais visais veidrodžiais, kas galbūt reiškė, jog ėmė prarasti savo jaunystės grožį. Savo butą palikdavo tik naktimis. Ją kankino neurastenija ir mizantropija. Jos vienintelis sūnus mirė nuo raupų. 1890 m. grafienė vėl ėmėsi bendrauti su fotografu Piersonu. Ji norėjo vėlyvąsias savo nuotraukas eksponuoti Ekspozicijų universitete (Exposition Universelle) 1900 m. tačiau, deja, šis sumanymas nepavyko. 1893 m. ji persikraustė į Cambon gatvę nr. 14, kur nugyveno gyvenimą vienatvėje ir skurde. 1899 m. grafienė Oldoni di Kastiglioni mirė ir buvo palaidota Per Lašezo kapinėse. Po jos mirties daugelis namuose saugotų dokumentų buvo sunaikinti arba dingo.
Fotografija redaguoti
Grafienė pradėjo bendradarbiauti su fotografais, pavyzdžiui, Mejeriu ir Piersonu, kurie dirbo karališkame dvare, 1856 m. Per vėlesnius keturiasdešimt metų bendradarbiaudama su Pjeru Lui Piersonu ji sukaupė 700 skirtingų fotografijų, kuriose įamžino reikšmingus savo gyvenimo epizodus. Šiai aistrai ji iššvaistė didžiąją dalį savo turto ir todėl buvo priversta įsiskolinti. Daugelis fotografijų vaizduoja grafienę teatrine maniera, kaip kad, pavyzdžiui, „Širdžių karalienės“ suknele. Taip pat esama daugybė nuotraukų, kurios, pagal to laikotarpio supratimą, buvo skandalingos. Juose vaizduojamos nuogos grafienės kojos arba pėdos, žinoma, norint išvengti skandalo galva būdavo nukerpama.
Robertas de Monteskje, simbolizmo poetas, dendis ir aistringas meno kolekcionierius buvo susižavėjęs grafiene di Kastiglioni. Jis praleido trylika metų rašydamas jos biografiją „La Divine Comtesse“, kuri viešumoje pasirodė 1913 m. Po jos mirties jis surinko 433 fotografijas, kuriose buvo vaizduojama grafienė. Ši kolekcija įėjo į Metropoliteno meno muziejuje saugomą jo rinkinį.
Atminimo įamžinimas redaguoti
Italų rašytojas Gabriele d'Annunzio parašė Monteskje darbui pratarmę. Kūrinys su šia pratarme išspausdintas 1973 m. Jau po mirties grafienė di Kasteglioni buvo nutapyta dailininko Jacques-Emile Blanche. Grafienės gyvenimas buvo atkurtas 1942 m. italų filme „La contessa Castiglione“ bei 1954 m. italų–prancūzų filme „La Contessa di Castiglione“, kuriame jos vaidmenį suvaidino Yvonne De Carlo.
Galerija redaguoti
-
Virginija Oldoini, 1861–1867 m. -
Virginija Oldoini, 1861–1867 m. -
Virginijos Oldoini pėdos, 1894 m. -
Virginijos Oldoini kojos, 1863 m.
Literatūra redaguoti
- Hamish Bowles, „Vain Glory“ in Vogue (2000), 242–245, 270–271
- Alain Decaux, La Castiglione, d’après sa correspondence et son journal inédits (Librairie académique Perrin, 1953)
- Claude Dufresne La comtesse de Castiglione (Broché, 2002)
- Massimo Grillandi, La contessa di Castiglione (Milan: Rusconi, 1978)
- Max Henry, „Gotham Dispatch“, 2000
- Heather McPherson, "La Divine Comtesse: (Re)presenting the Anatomy of a Countess, " in The Modern Portrait in Nineteenth Century France (Cambridge and New York: Cambridge University Press, 2001), 38-75
- Isaure de Saint-Pierre, La Dame de Coeur, un amour de Napoléon III] (Albin Michel, 2006), ISBN 2-226-17363-3
- Abigail Solomon-Godeau, "The Legs of the Countess, " in October 39 (Winter 1986): 65-108. Fetishism as Cultural Discourse (Ithaca and London: Cornell University Press, 1993), 266–306
- Roger L. Williams, Gaslight and Shadow: The World of Napoleon III (NY: Macmillan, 1957), Ch. 6: „The Countess of Castiglione“
- aboutthearts.com: „Indepth Art News“, ekspozicija Orsė muziejuje 1999–2000
- „La Divine Comtesse“: Photographs of the Countess de Castiglione, Metropoliteno muziejaus katalogas, 2000 ISBN 0-300-08509-5
- Arrigo Petacco L' amante dell’imperatore. Amori, intrighi e segreti della contessa di Castiglione Milanas 2001 ISBN 8804495553
- Giuseppe Scaraffia Femme fatale Florencija 2009 ISBN 8884271444
- Lietta Tornabuoni L’album della Contessa di Castiglione Milanas 1980
- Anna Rita Guaitoli, La contessa di Castiglione. Il peso della bellezza, Epsylon Editrice, Roma, 2011, ISBN 9788896523063
Nuorodos redaguoti
- Metropolitan Museum of Art: „La Divine Comtesse“ Archyvuota kopija 2021-06-10 iš Wayback Machine projekto. (yra nuotraukų)
- Short article in Artnet about the Countess de Castiglione (yra nuotraukų)
- Review of „La Divine Comtesse“: Photographs of the Countess de Castiglione Archyvuota kopija 2010-06-21 iš Wayback Machine projekto. (knygos apžvalga)
- Keletas grafienės di Kastiglione nuotraukų Archyvuota kopija 2004-09-07 iš Wayback Machine projekto.
- Virginijos Oldoini biografija Archyvuota kopija 2013-04-09 iš Wayback Machine projekto.
- Mauro Chiabrando Contessa di Castiglione, femme fatale del Risorgimento, Il Corriere della Sera