Virbalis – miestas Vilkaviškio rajono savivaldybėje, 12 km į vakarus nuo Vilkaviškio, pakeliui į Kybartus ( A7  MarijampolėKybartaiKaliningradas ). Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Pietų ir Šiaurės). Urbanistikos paminklas. Stovi Virbalio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (įrengta 1945 m.), Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčia, veikia Virbalio vidurinė mokykla, biblioteka, paštas, 2 parkai, skveras.

Virbalis
      
Vilniaus gatvė
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Marijampolės apskritis Marijampolės apskritis
Savivaldybė Vilkaviškio rajono savivaldybė Vilkaviškio rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 870
Plotas 1,99 km²
Tankumas (2023) 437 žm./km²
Pašto kodas LT-70061
Vikiteka Virbalis
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Virbãlis
Kilmininkas: Virbãlio
Naudininkas: Virbãliui
Galininkas: Virbãlį
Įnagininkas: Virbaliù
Vietininkas: Virbãlyje

lenk. Wierzbołów, Wierzbołowo[2], rus. Вержболовъ, Вержболово [3], vok. Wirballen

Kultūros namai
Paštas

Etimologija redaguoti

Virbalio vardas minimas nuo 1559 m. Iki XVIII a. buvo žinomas kaip Naujoji Valia (arba Nova Volia, lenk. Nowa Wola), nors kartu buvo minimas ir Virbalis. Pavadinimas tikriausiai yra kilęs nuo pavardės Virbalis.[4] Lenkai ir rusai miestą vadino Veržbolovu.

Istorija redaguoti

 
Virbalis XX a. pradžioje
 
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, dominikonų vienuolynas ir turgaus aikštė. 1915 m.

Virbalis ėmė kurtis XVI a. pradžioje, po to kai 1422 m. Melno sutartimi buvo nustatyta vakarinė Lietuvos siena ir visu pasieniu imta steigti gyvenvietes (visų pirma sargų). Miestelis pirmą kartą minimas 1529 ar 1536 m. Vietovė minima 1529–1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąraše. Miestelis 15581560 m. buvo išmatuotas (apie matavimo rezultatus rašoma Ldk Žygimantas Augustas savo pranešime). Karalienės Bonos laiškuose miestelis vadinamas Naująja Valia ir atspindėjo jos pastangas kolonizuoti Paprūsę. Karalienė Bona rūpinosi Virbalio gerove – susisiekimu, prekyba. 1593 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas.

1655 m. rugpjūčio 23 d. švedai su Jonušu Radvila sudarė Virbalio konfederaciją, kurios tikslas buvo ginti ATR karalių Joną Kazimierą Vazą. XVIIXVIII a. svarbus religinio ir kultūrinio gyvenimo židinys. 1795 m. atiteko Prūsijai, 1815 m. – Rusijai.

Apie 1860 m. pro Virbalį nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Prūsiją. Virbalio aukščiausios klasės geležinkelio stotis buvo pastatyta už kelių kilometrų, prie pat valstybės sienos su Vokietija – dabartiniuose Kybartuose. Stotyje stovėjo garvežys carui vežioti po Rusiją (kadangi tai buvo imperijos pasienis). XIX a. pabaigoje Virbalis buvo miestas Vilkaviškio apskrityje.[5]

1924 m. ruožu Vilkaviškis-Marijampolė atidaryta viena pirmųjų Lietuvoje autobusų susisiekimo linija. 1941 m. įkurta biblioteka. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu.

1993 m. patvirtintas naujasis Virbalio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a. vidurys Naujosios Valios vaitystės centras Jurbarko seniūnija
XIX a. ? Vilkaviškio apskritis
1919 m. Virbalio valsčiaus centras
19381940 m.
19401950 m. ?
19501959 m. rajoninio pavaldumo miestas,
Virbalio apylinkės centras
Kybartų rajonas
19591995 m. rajoninio pavaldumo miestas Vilkaviškio rajonas
1995 Virbalio seniūnijos centras Vilkaviškio rajono savivaldybė
 
Virbalio Rekošų koplyčia

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2021 m.
1827 m. 1880 m. 1890 m.[3] 1923 m.sur.[6] 1970 m.sur. 1976 m.[7]
1 826 2 667 3 954 4 018 1 489 1 500
1979 m.sur.[8] 1989 m.sur.[9] 2001 m.sur.[10] 2011 m.sur.[11] 2015 m. 2021 m.sur.[12]
1 635 1 566 1 351 1 095 984 885


Tautinė sudėtis redaguoti

1897 m. gyveno 3293 žmonės: [13]

1923 m. gyveno 4018 žmonės:

2001 m. gyveno 1351 žmonės:

  • Lietuviai – 99,03% (1338)
  • Kiti – 0,96% (13)

2011 m. gyveno 1095 žmonės:

  • Lietuviai – 98,53% (1079)
  • Kiti – 1,46% (16)

Žymūs žmonės redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Antrosios Lenkijos Respublikos karinio geografijos instituto žemėlapis, 1932 m.
  3. 3,0 3,1 Вержболово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 31 psl. (rus.)
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 263–264
  5. Wierzbołowo. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 400 psl. (lenk.)
  6. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  7. Virbalis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 573
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  10. Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  11. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  13. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)

Literatūra redaguoti

  • Virbalis. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 379 psl.
  • Labas rytas, Virbali! : eilėraščiai vaikams / Rita Kokanskytė. – V.: Trys žvaigždutės, 2003. – 32 p.: iliustr. – ISBN 9955-454-57-1
  • Virbalis mano atsiminimuose / Juozas Zabielavičius. – Vilnius: Baltijos kopija, 2007–2013.

Nuorodos redaguoti