Viršupio dvaras
| Viršupio dvaras | |
|---|---|
 Galimai dvarą vaizduojanti Civitates orbis terrarum Vilniaus plano dalis
| |
| Vieta | nežinoma (šiaurinė Vilniaus dalis, kairysis Neries krantas) |
| Bajorų giminės | Žygimantas Senasis Žygimantas Augustas |
| Pastatų būklė | išnykę |
Viršupio dvaras (Viršupio rūmai arba rezidencija) – istoriniuose šaltiniuose minima šiaurinėje Vilniaus dalyje, kairiajame Neries krante buvusi Žygimanto Augusto rezidencija.[1] Tiksli dvaro buvimo vieta nežinoma.
Istorija redaguoti
Pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo dokumentus, karaliaus Žygimanto Augusto vasaros rezidencija su 28 žuvų tvenkiniais Viršupyje įrengti 1546 m.[2] Yra nuomonė, jog Viršupio dvaras bei jame buvęs žvėrynas vaizduojamas bei aprašomas 1581 m. atlaso Civitates orbis terrarum leidime vardais Die Wersope bei Vversupa. Atlase pateikiamame Vilniaus aprašyme minimi mediniai rūmai su žvėrynu, esantys už pusės mylios nuo Vilnios. Pažymima, jog žvėryno išlaikymas daug kainavęs[pastaba 1].[3] Žygimantui Senajam priklausę rūmai su žvėrynu prie Viršupio upės minimi M. Zeilerio „Naujame Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Unijos aprašyme“ (1647 m.).[4] Tai, jog rezidencija įkurta dar Žygimanto Senojo, mini ir Juozapas Ignotas Kraševskis.[5][6] Sunykusio Viršupio dvaro paieškas 1856 m. knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ aprašė Adomas Honoris Kirkoras, archeologinių kasinėjimų metu aptikęs požeminius rūsius, radęs koklių su karaliaus karūnų bei Žygimanto Senojo atvaizdu, taip pat Jogailos, Aleksandro ir Žygimanto Senojo monetų. A. H. Kirkoras nurodo, jog Viršupis priklausęs valdoms, skirtoms LDK arsenalui ir artilerijai išlaikyti, todėl vadintas Puškarnia.[7] XVIII a. žemės perėjo į privačią žemėvaldžio Aleksandravičiaus nuosavybę.[7][8] 1968 m. „Vilniaus miesto istorija“ teigia, jog A. H. Kirkoro aptikti rūsiai iš tiesų buvę žuvų ūkio kūdras jungę grioviai.[9] 1992 m. Antakalnio šiaurinėje dalyje vykdytų archeologinių kasinėjimų metu, vadovaujamų Kęstučio Katalyno, rezidencijos vietos nustatyti nepavyko.[10]
Pastabos redaguoti
- ↑ Luko Rekevičiaus vertimas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius (1991). Vilnius: Vaga
- ↑ Darius Pocevičius (2016). 100 istorinių Vilniaus reliktų. pp. 82–83.
- ↑ Rekevičius, Lukas (2010). „Vilniaus Tapatumo Sluoksniai Brauno ir Hogenbergo Atlase“. Urbanistika ir architektūra (34(1)): 17–28. doi:10.3846/tpa.2010.02.
- ↑ M. Zeiller. Neue Beschreibung des Koenigreichs Polen und Grosshwerzogthums Litauen (1647). Ulmas
- ↑ Józef Ignacy Kraszewski. Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų, I tomas. Vilnius: Mintis, 2014
- ↑ Akti, izdavaemie Vilenskoj komissiej dlia razbora drevnich aktov, IX tomas. Vilnius: A. G. Sirkino tipografija, 1878
- ↑ 7,0 7,1 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius: Mintis, 1991
- ↑ Jurgis Vanagas (2015). Primirštas Antakalnis. Žuvėdra. p. 106.
- ↑ Juozas Jurginis, Vytautas Merkys, Adolfas Tautavičius. Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos (1968). Vilnius: Mintis
- ↑ Viršupio žvalgomieji tyrimai, 1992 m. Vilnius, PRPI