Viršužiglis
Viršužiglis | ||
---|---|---|
Koordinatės | 54°49′41″š. pl. 24°10′59″r. ilg. / 54.828°š. pl. 24.183°r. ilg.Koordinatės: 54°49′41″š. pl. 24°10′59″r. ilg. / 54.828°š. pl. 24.183°r. ilg. | |
Apskritis | ![]() | |
Savivaldybė | ![]() | |
Seniūnija | Taurakiemio seniūnija | |
Gyventojų skaičius | 326 (2011 m.) | |
![]() |
ViršužiglisVikiteka | |
Viršužiglis – kaimas Kauno rajone, pusiasalyje prie Kauno marių, apie 10 km į pietryčius nuo Vaišvydavos ir tiek pat į šiaurės vakarus nuo Piliuonos. Prateka Žiglos upelis, kurio vardu pavadinta ši gyvenvietė, įsikūrusi virš Žiglos.
Stovi Viršužiglio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčia (pastatyta 1995 m.), kapinės, Viršužiglio pagrindinė mokykla (iki 2012 m., dabar – Piliuonos gimnazijos Viršužiglio ikimokyklinio ugdymo skyrius), biblioteka (nuo 1955 m.), reabilitacijos ligoninė (KMUK filialas Sietyno kaime). Viršužiglio poilsiavietė prie marių žinoma kaip Duobakalnis, yra žaidimų aikštelės, paplūdimys. Susiaurėjusiose Kauno mariose, Nemuno patvankoje yra Dabintos sala.
IstorijaKeisti
Statant Kauno HE Viršužigliui priskirta neužsemta Kampiškių kaimo dalis.
Sovietmečiu įkurtas Kauno pramonės įmonių sveikatingumo centras, profilaktoriumai, sanatorijos.
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
–1950 m. | Aukštosios Panemunės valsčius | Kauno apskritis |
1950–1955 m. | Viršužiglio apylinkės centras | Panemunės rajonas |
1955–1961 m. | Kauno rajonas | |
1961–1995 m. | Taurakiemio apylinkė | |
1995– | Taurakiemio seniūnija | Kauno rajono savivaldybė |
GyventojaiKeisti
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m. | |||||||
1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[2] | 1979 m.sur. | 1987 m.[3] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. |
---|---|---|---|---|---|---|---|
224 | 385 | 321 | 307 | 495 | 398 | 356 | 326 |
|
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ Viršužiglis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 795 psl.
- ↑ Viršužiglis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 575 psl.