Violončelė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
 Violončelė iš priekio ir šono | |
| Styginis instrumentas | |
|---|---|
| Hornbostel–Sachs klasifikacija | 321.322-71 (sudėtinis chordofonas, garsas išgaunamas stryku) |
| Išsivystė | apytiksliai 1660 m. iš bosinio smuiko |
| Garsų diapazonas | |
 | |
| Susiję instrumentai | |
|
| |
Violončelė – styginis instrumentas, strykinis chordofonas, turintis keturias stygas:C (do), G (sol), D (re) ir A (la).[1] Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys. XVII a. ištobulinti trys smuiko variantai, iš kurių vieno - Viola da Gamba, vėliau ir ištobulinta violončelė.
Grojama atsisėdus. Violončelė derinama kvintomis. Žmogus, grojantis violončele, vadinamas violončelininku arba violončelistu. Violončelės ilgis būna įvairus ir priklauso nuo jos modelio, tačiau standartinis ilgis - apie 75 cm. Violončelės pagal dydį skirstomos į:
- vieno ketvirčio (1/4),
- dviejų ketvirčių (2/4),
- trijų ketvirčių (3/4),
- pilnąją.
Natos violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.
Violončelė orkestre redaguoti
Orkestruose violončelistai sėdi pačiame pakraštyje, dešinėje (žiūrint iš žiūrovo pozicijos), taigi violončelistai būna dirigento dešinėje. Kameriniame orkestre violončelių būna keletas – nuo trijų iki aštuonių, o simfoniniame orkestre – nuo aštuonių ir daugiau. Jų kiekis priklauso nuo to, kokio dydžio yra orkestras ir kiek muzikantų turi atlikti tam tikrą kūrinį. Šių instrumentų bosinis skambesys daugiausia naudojamas pritarimui, nors nemažai būna ir solinių vietų, tačiau orkestre violončelių, palyginti, yra nedaug (smuikų būna keliskart daugiau).
Istorija redaguoti
Pavadinimas „violončelė“ kilęs iš italų kalbos ir reiškia „didelė viola“. Violončele grojama orkestruose, styginių instrumentų kvartetuose, taip pat ir solo. Violončelėms parašyta daug sonatų ir koncertų. Nors violončele dažniausiai grojama klasikinė muzika, tačiau taip pat ja grojama pop, roko ir netgi metalo stiliaus muzika.
Žymiausi baroko kūriniai violončelei yra šešios Johano Sebastiano Bacho siuitos be akompanimento, klasicizmo eroje du Jozefo Haidno koncertai, romantizmo eroje Antoníno Dvořáko, Edvardo Elgaro koncertai, bei dvi Johaneso Bramso sonatos.
Pirmąją violončelę XVI a. pagamino italų meistras Andrea Amati. Žymiausi violončelių gamintojai:
- Andrea Amati (1500–1577 m.)
- Giuseppe Guarneri (1626–1698 m.)
- Antonijus Stradivarijus (1644–1737 m.)
Šiomis dienomis senųjų meistrų, ypač Stradivarijaus, gamintos violončelės labai vertinamos dėl gero skambesio. Labai svarbu violončelę nulakuoti tinkamu laku, nes lakas lemia didelę dalį instrumento skambesio. Manoma, kad pagrindinė Stradivarijaus instrumentų paslaptis yra lakas, tačiau iki šiol nežinoma tiksli jo sudėtis.
Įdomu redaguoti
Iki XX a. violončele grojo labai nedaug moterų, nes buvo nepadoru, neelegantiška ir nemoteriška instrumentą laikyti tarp kojų.
Grojimas redaguoti
Violončele grojama daugeliu būdų, tačiau galima išskirti du populiariausius: arco ir pizzicato.
Strykas redaguoti
Violončelė, kaip ir kiti smuiko šeimos instrumentai turi stryką. Violončelės strykas šiek tiek storesnis už smuiko stryką. Brangių strykų medinė stryko dalis gaminama iš medžio Caesalpinia echinata. Kokybiškesni strykai daromi iš tamsesnės ir tankesnės šio medžio branduolinės medienos (šio medžio ji angl. vadinama pernambuco), kiek prastesni – iš balanos medienos (o ši – angl. brasilwood). Branduolinė mediena elastingesnė, garso greitis joje didesnis, todėl ji strykui labiau tinka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo strykai gaminami iš plastiko ar kitų medžiagų.
Stryko apatinė dalis pagaminta iš ašutų, arba kitaip - arklio uodegos plaukų. Prieš grodami violončelininkai ašutus sutepa iš sakų gaminama kanifolija. Kanifolija padidina sukibimą tarp ašutų ir stygos.
Konstrukcija redaguoti
Žymūs pasaulio violončelininkai redaguoti
Kai kurie žymiausi pasaulio violončelininkai:
Žymiausi Lietuvos violončelininkai redaguoti
- Rimantas Armonas
- Saulius Bartulis
- Davidas Geringas (pasaulinio garso violončelininkas)
- Ramutė Kalnėnaitė
- Valentinas Kaplūnas
- Edmundas Kulikauskas
- Saulius Lipčius
- Silvija Sondeckienė
- Vytautas Sondeckis
- Albertas Šivickis
- Virginijus Tamulis
- Augustinas Vasiliauskas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Albertas Vytautas Baika, Arvydas Karaška. Violončelė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 256-257 psl.