Vinkšnupių mečetė
Vinkšnupių mečetė – nebeegzistuojanti totorių mečetė Vilkaviškio rajone, Vinkšnupių kaime, šalia senųjų totorių kapinių[1] (unikalus kodas 23068). Mečetė buvo panaši į Krušinianų mečetę Lenkijoje.
 | |
|---|---|
| |
| Šalis | Lietuva |
| Miestas | Vinkšnupiai (Vilkaviškis) |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta | XIX a. |
Istorija redaguoti
Pirmoji Vinkšnupių mečetė pastatyta už Baranovskių giminės lėšas „ne iš pareigos, bet dėl religinių paskatų“. Bet XIX a. ji taip apgriuvo, kad Lenkijos Kongreso karalystės tikybų ir visuotinio švietimo valstybės komisija 1819 m. svarstė galimybę ją restauruoti. Lėšas aukojo totorių šeimos. Vaivadijos valdžia paskyrė medienos. Administracijos taryba skyrė 2000 auksinų mečetės restauravimui. 1821 m. papildomai – 3604 auksinus iš katalikų bažnyčių restauravimo fondo.
1859 m. bendruomenė nutarė pastatyti naują mūrinę mečetę, užsakė jos projektą. Lėšų gavimu iš valstybės iždo rūpinosi Kalvarijos apskrities taryba, kurios narys buvo totorius Juozapas Ulanas. 1863 m. buvo gautas vyriausybės sutikimas dengti pusę išlaidų. Tačiau sprendimui nepritarė Lenkijos Kongreso karalystės vietininkas įsakęs pasitenkinti parapijos lėšomis. Aukos pradėtos rinkti 1872 m., o 1904 m. Varšuvos generalgubernatorius vidaus reikalų ministrui pranešė, kad Vinkšnupių bendruomenė ketina remontuoti medinę mečetę, statyti parapijos namus, tiltą, išplėsti kapines ir tuo tikslu prašo leidimo rinkti aukas Kaune, Vilniuje, Minske, Kazanės gubernijoje, Maskvoje ir Smolenske.
Po I pasaulinio karo totoriai į mečetę atvykdavo iš tolimesnių vietovių. Atsilupinėjo išorinių sienų lentelės, prakiuro stogas. 1944 m. vasarą vokiečiai mečetės medieną panaudojo karinių įtvirtinimų statybai. Paskutinį imamą J. Chalecką mirtinai sužeidė sprogusios aviabombos skeveldra. Po II pasaulinio karo mečetė buvo nugriauta.[2]
Architektūra redaguoti
Medinė, stačiakampio formos, 9 x 7 metrų ploto mečetė stovėjo ant bevardžio upelio kranto, atitekėjusio nuo Vilkabalių. Žiemą neapšildomos mečetės išorinės sienos buvo apkaltos lentelėmis. Dienos šviesa į mečetę skverbėsi pro pastogėje įstatytus langelius. Išilginė pertvara mečetę dalijo į patalpas, skirtas moterims ir vyrams. Jos turėjo skirtingus įėjimus. Moterų patalpa buvo kairėje pagrindinių durų pusėje į mečetę nuo Vinkšnupių dvaro. Metro aukštyje nuo grindų pertvaros išilginį plyšį dengė permatoma užuolaidėlė. Pamaldos vyko vyrų pusėje. Prieš pertvarą, mečetę dalijusią pusiau, išlinkusioje sienos nišoje, buvo altorius, michrab’as, niša, rodanti kyblą (pasaulio pusę, kurioje yra Meka). Prieš michrabą maldininkams atsukęs nugarą per pamaldas sėdėdavo imamas, Mekos pusėn nukreiptu veidu. Michrab’o dešinėje buvo kelių laiptelių su turėklais pakyla – mumbier’as. Virš pagrindinių durų ir išilginės pertvaros, priešais michrabą ir mumbierą buvusiame balkonėlyje susirinkdavo jaunimas. Sienų nepuošė muhirai. Grindis dengė žalios spalvos takeliai ir laidotuvių metu mečetei mirusiojo giminaičių dovanotos drobulės.
Mečetės įamžinimas redaguoti
1969 m. yra užfiksuotos tik likusios buvusios mečetės pamatų liekanos. Šiuo metu jos buvimo ženklų nebėra.[3] Išlikęs XIX a. pab. lenkų dailininko K. Goralskio (K. Goralskiego) piešinys.[4] [5]
Literatūra redaguoti
- Drozd Andrzej (red.), „Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich“, Warszawa 1999, ISBN 8390900114
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Vinkšnupių totorių kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-12-07.
- ↑ Vinkšnupių mečetė Archyvuota kopija 2014-12-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.vilkaviskis.lt/vilkas/m/m_files/wfiles/file5913.pdf[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://www.suduvosgidas.lt/senas/kultura/item/761-vinksnupiu-mecete[neveikianti nuoroda]
- ↑ https://suduvis.lt/2013/10/23/vinksnupi-koldunai-stebino-varsuva/ Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.