Vilniaus sukilimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

'Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – neaišku kas tie lenkai-lietuviai' Jei galite, sutvarkykite.

Vilniaus sukilimas
Data 1794 m. balandžio 22 − 23 d. Vieta Europa, Abiejų Tautų Respublika, Vilnius Rezultatas Sukilėlių pergalė
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika	Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Jokūbas Jasinskis	Nikolajus Arsenjevas
Pajėgos
apie 400 žmonių	apie 2000 karių ir 19 pabūklų
Nuostoliai
nežinoma	nežinoma

Vilniaus sukilimas - 1794 m. balandžio 22-23 d. Tado Kosciuškos sukilimo dalis, ATR pajėgų ir ginkluotų Vilniaus miestečių susidūrimas su Vilniuje dislokuota Rusijos Imperijos kariuomene.

Pasirengimas sukilimui

Sąmokslo organizatoriai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostinėje buvo inžinerijos pulkininkas Jokūbas Jasinskis ir Lietuvos didysis stovyklininkas Karolis Prozoras. Į sąmokslą buvo įtraukti patriotiškai nusiteikę Lenkijos–Lietuvos daliniai, išsidėstę už Vilniaus ribų vadovaujami generolo leitenanto Antano Chlevinskio.

Pačiame Vilniuje buvo dislokuotas Rusijos karinis garnizonas (apie 2 tūkst. karių ir 19 pabūklų), vadovaujamas generolo majoro Nikolajaus Arsenjevo. Lenkijos-Lietuvos armijos skaičius Vilniuje buvo apie 400 žmonių.

Naktį iš balandžio 11 d. į 12 d. Vilniaus komendanto generolo majoro Nikolajasus Arsenjevo įsakymu buvo areštuota daugelis aktyvūs būsimo sąmokslo organizatorių.

Balandžio 21 d. į Vilnių atvyko prorusiškai nusiteikęs Lietuvos didysis etmonas Simonas Kosakovskis, kuris patarė įvykdyti naujus sąmokslininkų areštus ir pradėti puolamąsias operacijas prieš netoli Vilniaus įsikūrusius lenkų ir lietuvių karius.

Eiga

Sukilimo organizatorius Jokūbas Jasinskis,

1794 metų naktį iš balandžio 22 d. į 23 d. Lietuvos sostinėje įsiplieskė karinis sukilimas. Lietuvos karių būrys (apie 400 žmonių), vadovaujamas Jokūbo Jasinskio staiga puolė rusų garnizoną. Balandžio 23 d. pirmoje pusėje Vilnius buvo kontroliuojamas sukilėlių. Rusijos komendantas generolas majoras Nikolajus Arsenjevas buvo paimtas į nelaisvę. Į nelaisvę pateko taip pat 50 karininkų ir iki 600 žemesnio rango karių. Rusijos kariai padrikai atskiromis grupėmis paliko miestą.

Majoras Nikolajus Tučkovas surinko bėgančius karius ir 8 valandą ryto išvedė iš miesto 700 žmonių su 12-ka patrankų. Kartu su tuo būriu majoras grįžo į Lietuvos sostinę. Jo įsakymu kariai padegė Vilniaus priemiestį, o artileristai išdėstė patrankas vienoje iš kalvų ir pradėjo apšaudyti miesto centrą. Prieš Tučkovą sukilėliai išsiuntė tūkstantį pėstininkų su keturiomis patrankomis. Kazokai apsimestinai traukdamiesi viliojo juos link patrankų, kurios apšaudė. Ataka buvo atmušta. Iki vidurdienio Tučkovas surinko jau apie 2 200 žmonių. Vakare sukilėliams atvyko pastiprinimas ir naktį Tučkovas su savo daliniu pasitraukė į Gardiną.

Balandžio 24 d. rotušės aikštėje buvo paskelbtas „Lietuvos liaudies sukilimo aktas“, kuriame buvo pareikšta Vilniaus sukilimo tikslų vienybė su Lenkijos sukilimu, vadovaujamu Tado Kosciuškos.

Tą pačią dieną buvo sudaryta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba vadovaujama Naugarduko vaivados Juozapo Nesiolovskio ir Vilniaus vadovo Antano Tyzenhauzo. Į Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos sudėtį įėjo 29 žymūs Vilniaus miestelėnai. Buvo sudaryta deputacija vadovauti kariams, administracijai ir iždui. Pulkininkas Jokūbas Jasinskis buvo paskirtas Vilniaus komendantu.

Prie sukilėlių prisijungė taip vadinamo Rusijos armijos Lietuvos korpuso dalys. Po Antro ATR padalijimo (1793) LDK kariai, suformuoti iš Rusijos užgrobtų vaivadijų gyventojų, 1793 metų gegužės 6 d. prisiekė ištikimybei Jekaterinai Didžiajai. Tai du pėstininkų pulkai ir keturi kavalerijos pulkai ir trys brigados „liaudies kavalerijos“. Pulkai gavo rusiškus pavadinimus: Iziaslavo ir Ovručo − pėstininkų, Bugos, Vinicos, Žitomiro ir Konstantinovo − lengvosios raitelių, Braclavo, Voluinės ir Dnepro raitelių brigados. Kai kurie Lietuvos daliniai 1793 metais buvo išformuoti, jų karius ir karininkus privertė įstoti į rusų armiją.

J. Jasinskio divizija, kurios didesniąją dalį sudarė valstiečiai, gegužės 7(18) d. prie Polianos kaimo (dabar − Ašmenos rajonas) sumušė rusų karių būrį, judėjusį iš Minsko į Vilnių. Antroje gegužės pusėje ši divizija dalyvavo Lipniškių mūšyje. Netrukus Lietuvos karių skaičius pasiekė 40 tūkstančių žmonių. Sukilėliai paėmė į savo kontrolę Breslaują, Brestą, Gardiną, Kobriną, Ašmeną, Valkaviską, Lydą, Naugarduką, Pinską ir Slanimą.

Vilniuje buvo sukurtas viešo saugumo deputacijos revoliucinis teismas. Balandžio 25 d. už išdavystę buvo pakartas paskutinis Lietuvos didysis etmonas Simonas Kosakovskis.

1794 metų birželio 4 d. Tadas Kosciuška atleido Jokūbą Jasinskį nuo vadovavimo LDK tautinei aukščiausiai tarybai, o birželio 10 d. išformavo tarybą, pakeičiant ją daugiau nuosaikesne centralizuota LDK deputacija. Vietoje Jokūbo Jasinskio vyriausiu LDK sukilėlių vadu buvo paskirtas generolas-majoras Mykolas Vielhorskis.

Liepos 19 d. Vilnių apgulė Rusijos armija vadovaujama generolo-majoro Bogdano Knoringo. Lietuvos sostinės gynybai vadovavo Mykolas Vielhorskis. Vilnių gynė apie 500 reguliarių karių ir apie 1 500 ginkluotų kovotojų. B. Kioringas turėjo 8 tūkstančius karių ir keletą pabuklų. Dvi dienas aršios kovos baigėsi dideliais nuostoliais Rusijos kariuomenės gretose. Vilnius liko sukilėlių rankose.

Rugpjūtį Mykolas Vielhorskis atsistatydino, nes smarkiai kentėjo nuo žaizdų, gautų Austrijos tarnyboje. Tadas Kasciuška vietoje Mykolo Vielhorskio paskyrė generolą-leitenantą Stanislovą Mokronovskį, gerai pasireiškusio sukilimo metu Varšuvoje.

Rugpjūčio 9 d. netoli Vilniaus generolo majoro Ivano Germano korpusas susijungė su B. Knoringo korpusu. Rugpjūčio 11 d. Rusijos armija, vadovaujama Bogdano Kioringo (12 000 karių ir stipri lauko artilerija) pradėjo antrą Vilniaus ataką. Vilniaus sostinės gynybai vadovavo generolas leitenantas Antonaijus Chlevinskis. Rugpjūčio 12 d. Vilniaus garnizonas kapituliavo. Rugpjūčio 14 d. Vilniaus garnizonas pasirašė lojalumo aktą Rusijai.

Literatūra

• Andrzej Grabski, Jan Wimmer i inni, Zarys dziejów wojskowości polskiej do roku 1864. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej. Warszawa 1966.
• Andrzej Zahorski, Wypisy źródłowe do historii polskiej sztuki wojennej. Polska sztuka wojenna w okresie powstania kościuszkowskiego, Zeszyt dziesiąty, Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, Warszawa 1960.