Vilniaus apskrities herbas

Vilniaus apskrities herbas - vienas iš Vilniaus apskrities heraldikos atributų. Herbo raudoname lauke ant juodo žirgo sidabrinis šarvuotas raitelis, dešinėje rankoje laikantis sidabrinę ietį su auksiniu ietigaliu, prie kairiojo peties mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi. Žirgo kamanos, balnas, trumpa gūnia ir odiniai diržai mėlyni. Balno kilpa, pentinas, gūnios apačia bei žirgo pasagos ir metaliniai jo aprangos sutvirtinimai auksiniai. Herbo skydą juosia mėlynas bordiūras su 10 dvigubų auksinių kryžių.

Vilniaus apskrities herbas

Istorija

Apskrities heraldikos ištakos slypi tolimoje praeityje ir susijusios su didžiųjų kunigaikščių naudotais simboliais. Jau 1366 m., kaip tvirtino Tadeuszas Czackis, Vilniuje rezidavusio didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaude vaizduotas raitelis. Jį iš tėvo perėmė Jogaila, XIV a. pabaigoje ir kiti Gediminaičiai. Šarvuotas raitelis su kalaviju, ietimi buvo bene mėgstamiausias Vakarų ir Vidurio Europos valdovų antspaudų simbolis. XIV a. pabaigoje, kai Lietuvoje pradėjo rastis pirmieji žemių (kunigaikštysčių) herbai, dalis kunigaikščių antspaudinių simbolių buvo suheraldinta, jie įdėti į herbinį skydą, suteiktos spalvos. Raitelis iš pradžių tapo Vilniaus, tiksliau, iš Vilniaus valdomos Lietuvos (siaurąja prasme), vėliau - ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu. Jame antspaudų simbolis įgijo bendrinę prasmę, be to turėjo vieną svarbų skirtumą. Kunigaikščio portretiniame antspaude valdovas parodytas su kalaviju - kunigaikščio valdžios ženklu, žemės herbe šarvuotas karys vaizduotas su ietimi. Tai akivaizdžiai rodo XIV a. pabaigos valdovų sfragistika, XV a. pirmosios pusės herbynai. Antai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didžiajame antspaude, pirmą kartą prikabintame prie 1398 m. Salyno sutarties, Vilnių (Lietuvą) simbolizavo raitelis, Trakus - pėstininkas, abu su ietimis. XV a. pradžioje, kai raitelis ėmė simbolizuoti visą Lietuvos valstybę, jis, kaip ir kunigaikščių antspauduose, imtas vaizduoti su kalaviju. Seniausios Vilniaus žemės herbo spalvos užfiksuotos XV a. pirmosios pusės Vakarų Europos herbynuose. Juose raudoname skyde vaizduojamas ant juodo žirgo sėdintis sidabrinis šarvuotas raitelis su tokios pačios spalvos ietimi. Prie kairiojo peties jis laiko mėlyną skydelį su dvigubu auksiniu kryžiumi; apatinė kryžma ilgesnė. Žirgo apranga: trumpa gūnia, kamanos, odiniai diržai - mėlyni, metaliniai sutvirtinimai auksiniai. Toks herbas rodė, kad Vilniaus žemė priklausė Algirdaičiams. Įdomu, kad tuomet herbynuose pieštas juodas žirgas. Raitelis su ietimi Vilniaus žemės heraldikoje išliko apie 150 melų. Galima sakyti, kad nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos Vilniaus vaivadijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbai buvo vienodi.^{[reikalingas šaltinis]}

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., kai Lietuva pateko į Rusijos Imperijos sudėtį, istorinis žemės herbas prarado savo reikšmę, nes Vilnius, tapęs gubernijos centru, iš pradžių turėjo tik antspaudus. Nuo XIX a. pradžios jie buvo sudaryti iš dviejų simbolių - dvigalvio erelio viršuje ir senojo Lietuvos raitelio apačioje. Pirmasis rodė Vilniaus politinę priklausomybę Rusijos Imperijai, antrasis- Vilnių kaip gubernijos centrą. XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo siekiama sukurti naują gubernijos herbą. Tuomet rengtuose projektuose skydas buvo perkirstas į du laukus. Viršutiniame vaizduotas raitelis su trigubu (aliuzija į stačiatikių) kryžiumi, apatiniame- Vilniaus pilies bokštas. Tačiau 1845 m. balandžio 6 d. Rusijos imperatorius Nikolajus I Vilniaus gubernijai patvirtino ne šį, o šiek tiek pakeistą istorinį herbą. Raudoname lauke buvo pavaizduotas baltas (sidabrinis) raitelis, lekiantis per žalią veją. Tik raitelio skydelyje buvo nebe dvigubas, o raudonas stačiatikių kryžius. 1858 m. Bernhardas Kohne Vilniaus gubernijos herbą nutarė sumoderninti. Jis pasiūlė vaizduoti raitelį su dvigubu kryžiumi, virš skydo uždėti penkių bokštų mūro karūną, iš šonų papuošti dviem javų varpomis su raudona Aleksandro juosta. Tačiau tik 1878 m. liepos 5 d. truputį pataisytas Kohne's piešinys buvo patvirtintas. Iš esmės liko tos pačios figūros, stačiatikių kryžius, bet virš skydo atsirado Rusijos imperatoriškoji karūna, o iš šonų - auksinės ąžuolo šakelės, surištos mėlyna Andrėjaus juosta.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniaus sfragistikoje naudotas Vokietijos erelis, o nuo 1919 m., kai Vilniaus kraštą užėmė Lenkija, - Lenkijos erelis. Naujas Vilniaus vaivadijos herbo projektas buvo parengtas 1928 m., bet taip ir liko nepatvirtintas. Sovietų, vokiečių okupacijų laikotarpiu naudoti tik antspaudai su sovietiniais, Reicho, o antrosios sovietų okupacijos metais - su Lietuvos TSR herbais. Vilniaus žemės istorinis herbas reikšmingas daugeliu atžvilgiu. Jis yra vienas iš seniausių Lietuvos teritorinių simbolių, kurio ištakos gali siekti didžiojo kunigaikščio Algirdo laikus. Portretinį raitelį XIV a. pabaigoje suheraldino didysis kunigaikštis Vytautas. Jis, šiek tiek pataisytas XVI a. viduryje, Vilniaus heraldikoje ir sfragistikoje naudotas iki 1795 m. Raitelio visai neįstengė panaikinti net Rusijos valdžia, Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus kraštas ėjo iš rankų į rankas, istorinei simbolikai neliko vietos. Siekdama išsaugoti šį reikšmingą, palikimą, Lietuvos heraldikos komisija nutarė istorinį Vilniaus žemės herbą (ankstyviausią versiją - raitelį su ietimi) atkurti Vilniaus apskričiai ir Vilniaus rajono savivaldybei. Būtent jos šiuo metu yra senosios heraldikos paveldėtojos. Tačiau kad Vilniaus apskrities herbas skirtųsi nuo Vilniaus rajono, kaip ir kitų apskričių heraldikoje, herbas papildytas mėlynu bordiūru su 10 dvigubų auksinių kryžių.

Vilniaus apskrities herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 725 patvirtino 1999 m. gruodžio 20 d.

Herbo etalono autorius - dailininkas Arvydas Každailis.

Šaltiniai

• Lietuvos heraldika II / Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento; (sudarytojas ir parengėjas Edmundas Rimša) Vilnius: Baltos lankos, 2004, ISBN 9955-584-69-6.

Taip pat skaitykite

• Vilniaus apskrities vėliava

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.