Vilniaus (Žvejų) Šv. Teresės bažnyčia
Vilniaus (Žvejų) Šv. Teresės bažnyčia – Romos katalikų bažnyčia, stovėjusi Vilniaus Žvejų priemiestyje, ant dešiniojo Neries kranto[1].
Bažnyčia ir šalia jos buvęs basųjų karmelitų vienuolynas stovėjo šalia žydų kapinių, dabartinių Vilniaus sporto rūmų teritorijos pietrytiniame kampe.
Istorija redaguoti
Basųjų karmelitų ordinui sklypą Žvejų priemiestyje 1695 m. dovanojo Karolina Vainaitė, Mstislavlio vaivados Simono Karolio Oginskio žmona.[2] Iš pradžių bažnyčia buvo įrengta mediniame buvusio svirno pastate. Mūrinės bažnyčios statybas 1739 m. fundavo Vitebsko kaštelionas Martynas Mykolas Oginskis su sūnumi Tadu. Kitais metais prelatas Kolontajus pašventino mūrinę bažnyčią Šv. Juozapo ir Šv. Teresės titulu.
XIX amžiaus pradžioje bažnyčia jau buvo prastos būklės, vienuolyne gyveno tik du vienuoliai. Vienuolynas veikė kaip filija didesnio Šv. Teresės vienuolyno prie Aušros vartų. Bažnyčią ir vienuolyną apiplėšė 1812 m. į Vilniaus miestą įsiveržusi Napoleono armija.
1832 m. liepos 19 d. paskelbtas caro įsakymas uždaryti vienuolyną ir perduoti bažnyčią stačiatikiams. Tačiau Vilniaus vyskupas Klongevičius dėl šio įsakymo kelis metus bylinėjosi, nes Šv. Teresės bažnyčioje pamaldas laikė ir jau anksčiau uždarytos Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios tikintieji. 1837 m. patvinusi Neris paplovė bažnyčios pamatus ir pusė jos sugriuvo. Galiausiai 1844 m. Vilniaus vyskupas atidavė bažnyčią, ir ji buvo nugriauta iki pamatų. XX amžiaus pradžioje nebebuvo likę jokios bažnyčios žymės, jos vietoje veikė lentpjūvė.[1]
Architektūra redaguoti
Bažnyčia buvo pailgo stačiakampio formos, 40 uolekčių ilgio ir 14 uolekčių pločio (apie 26 × 9 metrų), galu nukreipta į Neries pusę. Sienos tinkuotos ir balintos kalkėmis, dvišlaitis stogas dengtas čerpėmis. Galiniuose fasaduose buvo po du viršuje apvalintus langus, rytiniame šone – trys langai, o vakariniame – du langai ir pagrindinis įėjimas. Abiejuose stogo galuose buvo iškelti geležiniai kryžiai.
Viduje grindys grįstos plytomis, lubos iš medinių lentų. Bažnyčia turėjo tris dažytus medinius altorius. Mediniame chore stovėjo penkių balsų vargonai. Ant pagrindinio altoriaus buvo du paveikslai: Šv. Teresės bei Švč. Mergelės su Kūdikėliu Jėzumi ir Šv. Juozapu. Šoniniai altoriai buvo papuošti Dievo Motinos Škaplierinės, Nukryžiuoto Jėzaus, Šv. Juozapo ir Palaimintosios karmelitės Marijos paveikslais. Iš viso bažnyčioje buvo 17 paveikslų, tarp jų – fundatorių Martyno, Tado ir Ignoto Oginskių portretai.
Bažnyčios šventorių juosė mūrinė tvora, joje įrengta varpinė su dviem nedideliais varpais. Šventoriuje buvo ir mažos kapinaitės.
Šalia bažnyčios stovėjo pailgas medinis vienuolyno pastatas, apkaltas medinėmis lentelėmis, viduje tinkuotas. Jame buvo 7 vienuolių celės, į kurias patenkama iš koridoriaus. Vienuolynui priklausė ūkiniai pastatai: dviaukštis svirnas, pirtis, kiaulidė, alaus darykla. Visi statiniai, kiemas ir sodas užėmė 5½ margo plotą (apie 3,9 ha), dar buvo 6 margai (apie 4,3 ha) dirbamos žemės.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Władysław Zahorski. Šv. Teresės bažnyčios ir basųjų karmelitų vienuolyno Vilniaus Žvejų priemiestyje istorinė apybraiža. XX a. pr. LVIA, F. 1135, ap. 8, b. 10, l. 253–256. Prieiga internetu Archyvuota kopija 2022-10-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Pacevičius A. (2019) „Ignoto Oginskio (1755–1786) biblioteka: genealoginio ir religinio tapatumo atspindys“, Knygotyra, 720, pp. 90-140. Internetinė versija