Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos požemiai
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos požemiai – tai laidojimo kriptų, kolektorinės sistemos ir kitų požeminių erdvių kompleksas, pradėtas formuoti XIV a. pabaigoje. Iš viso požeminėje katedros dalyje yra 27 patalpos, 20 iš jų – kriptos. Nuo XX amžiaus čia vykdyti pamatų tvirtinimo darbai, archeologiniai, geologiniai, architektūros ir dailės tyrimai. Požemiuose įrengta ekspozicija pristato katedros, stovinčios vienoje seniausių gyvenamų Vilniaus vietų, istoriją, laidojimo tradicijas. Katedros požemiuose laidoti Bažnyčiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę asmenys.
LDK didikai laidoti po navų ar šoninių koplyčių grindimis įrengtose kriptose. Čia palaidoti Pacų, Kęsgailų, Manvydų, Goštautų, Chodkevičių, Radvilų, Zavišų, Valavičių, Bialozarų ir kitų garsių LDK giminių šeimos nariai[1]. Po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtame Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1460–1506), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545) ir Barbora Radvilaitė (apie 1522/23–1551), valdovo Vladislovo IV Vazos (1595–1648) širdis. Karalių palaikų su įkapėmis atradimas 1931 m. tapo tikra sensacija.
Katedros požemiuose taip pat palaidotas LDK didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (apie 1350–1430) ir jo pirmoji žmona Ona Vytautienė (m. 1418). Vytautas – pirmasis Vilniaus katedroje palaidotas Lietuvos valdovas, padėjęs naujai perstatyti ir išpuošti bažnyčią. 1930 metais, minint 500-ąsias kunigaikščio mirties metines, tikėtasi rasti jo palaikus ir perkelti juos į naujai pagamintą sarkofagą, tačiau Vytauto palaidojimo vieta iki šiol išliko nežinoma. Tuščias sarkofagas eksponuojamas Kapitulos kriptoje.
Kapitulos kripta – didžiausia ir vaizdingiausia požeminė patalpa, įrengta po bažnyčios presbiterija. Čia eksponuojami radiniai, pasakojantys apie katedros perstatymus ir puošybą. Vienas seniausių radinių – nedidelė sidabrinė angelo (?) figūra, rankose laikanti skydą su Vilniaus katedros kapitulos herbu. Manoma, kad XV a. pab. kultūriniame sluoksnyje rasta figūrėlė buvo iki mūsų dienų neišlikusio puošnaus relikvijoriaus kojelė. Trimatė holograma padeda įsivaizduoti, kaip šis relikvijorius galėjo atrodyti[2].
Katedros požemiuose išliko viena iš dviejų seniausių freskų Lietuvoje, nutapyta XIV a. pab.–XV a. pr. Ji liudija apie Rytų ir Vakarų krikščionybės tradicijų susikirtimą ką tik krikštą priėmusioje valstybėje. Freskos viduryje matomas nukryžiuotas Jėzus Kristus, po kryžiumi stovi jo motina Švč. Mergelė Marija ir mylimiausias mokinys šv. Jonas evangelistas. Pats piešinys ir graikiškos raidės Kristaus nimbe atspindi bizantiškosios dailės įtaką, tačiau Jėzus prikaltas trimis vinimis, kaip įprasta katalikų tradicijoje.
