Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra

54°40′32″ š. pl. 25°17′27″ r. ilg. / 54.67556°š. pl. 25.29083°r. ilg. / 54.67556; 25.29083

Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra

Rusiškas pavadinimas	Свято-Духов собор
Dekanatas	Vilniaus miesto stačiatikių dekanatas
Savivaldybė	Vilniaus miesto savivaldybė
Gyvenvietė	Vilnius
Adresas	Aušros Vartų g. 10
Statybinė medžiaga	plytų mūras, tinkas
Pastatyta	1597 m.
Stilius	barokas

Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyno katedra (rus. Свято-Духов собор) – katedra, stovinti Lietuvoje, Vilniuje, Senamiestyje, netoli Aušros Vartų, tarp Subačiaus, Šv. Dvasios ir Aušros Vartų gatvių, prie Šv. Teresės bažnyčios. Lietuvos stačiatikių centras. Prie cerkvės yra vyrų vienuolynas.

Bažnyčioje palaidoti trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Jonas ir Eustachijus. Pasak stačiatikių tradicijos, jie 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Teigiama, kad jie buvo lietuviai, didžiojo kunigaikščio dvariškiai, slapta priėmę stačiatikybę. Kriptoje palaidotas metropolitas Josifas Semaško. Stačiatikių piligrimystės vieta.^[1]^[2]

Architektūra redaguoti

Bažnyčios ir vienuolyno ansamblį sudaro Šv. Dvasios katedra, varpinė, trys vienuolyno gyvenamieji pastatai. Statinių išdėstymas laisvas. Bažnyčia mūrinė, trinavė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su 2 zakristijomis, 3 apsidėmis, tambūru prie pagrindinio dvibokščio vakarų fasado. Pastato išorė turi ankstyvojo baroko, o vidus – vėlyvojo baroko ir rokoko bruožų. Fasadas dvibokštis (būdingas katalikų bažnyčiomis), o 3 apsidės būdingos stačiatikių bažnyčioms. Vakarinis fasadas išskirtinis tuo, kad bokštai stovi prie vidinių navos šonų, bet ne kampų.

Cerkvės vidus

Varpinė pastatyta 1638 m. (atnaujinta 1873 m.), kvadratinė, masyvi, 3 tarpsnių, yra nesudėtingo ankstyvojo baroko pavidalo. Vienuolyno statiniai statyti XVI a. (perstatyti XIX a. vid.), dviaukščiai, paprastos architektūros. Vyrų vienuolynas yra ansamblio pietvakarinėje dalyje.

Yra Jono Kristupo Glaubico sukurtas trijų dalių ikonostasas (1749 m.), trijų stačiatikių kankinių relikvijorius (1852 m.), J. Semaškos dovanota taurė (XIX a.), Patriarcho Tichono kijotas su Sergejaus Radonežiečio ikona, Keletas Dievo Motinos ikonų, atvežtų iš Ato vienuolyno (XIX a.).

Istorija redaguoti

Bažnyčia ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. Dabartinis pastatas pastatytas 1624–1632 m., vėliau rekonstruotas. 1749 m. pastatas sudegė. Bažnyčia pagal Glaubico projektą atstatyta 1749–1753 m. Iš bažnyčios į rūsį 1827 m. perkelti trijų kankinių palaikai. 1850 m. tas rūsys paverstas koplyčia. 1873 m. bažnyčia perstatyta (nugriautas tarpbokštinis frontonas ir voliutos, vietoj kupolinio skliauto įrengtas aukštas kupolas su cilindriniu būgnu).

Vienuolynas XVI a. pab. pradėtas statyti pirmojo stačiatikių mokyklos rektoriaus L. Karpovičiaus bei Meletijaus Smotrickio dėka. 1842–1845 m. statiniai perstatyti vadovaujant Tomui Tišeckiui^[3].

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą.