Vilkaviškis
      
Vilkaviškis
Vilkaviškis
54°39′00″š. pl. 23°02′10″r. ilg. / 54.650°š. pl. 23.036°r. ilg. / 54.650; 23.036 (Vilkaviškis){{#coordinates:}}: cannot have more than one primary tag per page
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Marijampolės apskritis Marijampolės apskritis
Savivaldybė Vilkaviškio rajono savivaldybė Vilkaviškio rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 10 291
Pašto kodas LT-70001
Tinklalapis Vilkaviskis.lt
Vikiteka Vilkaviškis
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Vilkavìškis
Kilmininkas: Vilkavìškio
Naudininkas: Vilkavìškiui
Galininkas: Vilkavìškį
Įnagininkas: Vilkaviškiù
Vietininkas: Vilkavìškyje

vok. Wilkowischken,[2] jid.Vilkovishk‏‎,[2] lenk. Wyłkowyszki,[2] rus. Волковышки,[3]

Vilkaviškis – miestas pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje, 23 km į šiaurės vakarus nuo Marijampolės. Vilkaviškio rajono savivaldybės centras, Vilkaviškio miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos, vadinamos Šeimenos seniūnija, centras. Mieste yra Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra (pastatyta 1881 m. prie vietos, kur Šeimenon įteka Vilkauja), Vilkaviškio Šv. Kryžiaus bažnyčia, Vilkaviškio krašto muziejus, kultūros centras, paštas (LT-70001), savivaldybė, rajono ligoninė, Marijampolės miškų urėdijos Vilkaviškio girininkijos būstinė.

Vinco Kudirkos paminklas

Etimologija redaguoti

 
Vilkauja ties Vilkaviškiu

Kalbininkas Aleksandras Vanagas manė, kad „miesto vardas yra priesagos -iškis vedinys iš upės, prie kurios įsikūręs miestas, vardo Vilkauja. Pirmesnė miesto vardo lytis buvo Vilkaujiškis, vėliau virtusi patogesniu ištarti variantu Vilkaviškis“.[4]

Liaudies etimologija mena legendą, kad pati upė Vilkauja vardą gavusi nuo pelkėto miško, kadaise augusio jos krantuose – tame miškė veisęsi daug vilkų.[5]

Geografija redaguoti

 
Vilkaviškio geležinkelio stotis

Vilkaviškis įsikūręs tarp Šeimenos ir Vilkaujos upių santakos. Vakaruose už miesto telkšo Paežerių ežeras. Yra dvi stotys:

Vilkaviškio pagrindiniai keliai:

Atstumai nuo kitų Lietuvos miestų keliais į Vilkaviškį: Alytus – 84 km, Kaunas – 73 km, Klaipėda – 224 km, Marijampolė – 23 km, Mažeikiai – 259 km, Palanga – 240 km, Panevėžys – 178 km, Šiauliai – 190 km, Tauragė – 114 km, Telšiai – 211 km, Utena – 209 km, Vilnius – 161 km.

Istorija redaguoti

 
Vilkaviškis, 1916 m. atvirukas

Iki viduramžių pabaigos miesto apylinkės įėjo į jotvingių genties gyvenamos teritorijos ribas. Gyvenvietė kaip Prienų (Birštono) girios kaimelis XVI a. pradžioje įsikūrė prie Kauno-Prūsijos kelio. 1545 m. karalienė Bona Sforza skyrė stataus miško dalį žydų sinagogai statyti, o 1561 m. karalienė viename rašte, minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos ribas, kalba ir apie Vilkaviškį. Prienų seniūnas Steponas Pacas 1620 m. jame pastatydino pirmąją Vilkaviškio bažnyčią. 1660 m. Jonas Kazimieras suteikė Magdeburgo teises. 1623 m. balandžio 20 d. Zigmanto III Vazos konfirmacinėje privilegijoje sakoma, kad Vilkaviškio bažnyčią pastatė LDK raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite netoli Prūsijos sienos prie kaimelio, vardu Vilkaviškis, kad plistų katalikų tikėjimas, nes ten dar buvo laikomasi pagoniškų papročių. Bažnyčios išlaikymui valdovas paskyrė Šelmų (Szelmy) kaimą su 10 valakų žemės, taip pat Mekšrinio ežerą, patvirtino sklypus bažnyčiai ir klebonijai, taip pat kasmet po 6 grašius iš kiekvienos sodybos. 1791 m. gruodžio 9 d. Stanislovas Augustas atnaujino miesto teises ir patvirtino herbą. 1812 m. birželio 21 d. Vilkaviškį užėmė Napoleono armija, birželio 21 d. Napoleonas Vilkaviškyje paskelbė atsišaukimą, kuriame pirmą kartą Rusiją pavadino priešu, t. y. faktiškai paskelbė karą (B. Dundulis).

Seniūnijos perleidimas redaguoti

1633 m. birželio 18 d. Vladislovas IV leido Steponui Pacui perleisti Vilkaviškio seniūniją sūnui Kristupui (nors tada jis buvo 12 metų). 1655 m. spalio 13 d. Vilkaviškio girininkiją iš Magnuso de la Gardie visam laikui gavo Jonas Mieženskis (Mierzenski), Jonušo ir Boguslavo Radvilų šalininkas.

Kristupas Pacas buvo Jono Kazimiero šalininkas. 1656 m. rugpjūčio 16 d. tapo pakancleriu, 1658 m. kovo 2 d. kancleriu, buvo vienas iš taikos traktato, Olivoje pasirašyto su švedais 1660 m. gegužės 3 d., kūrėjų. Galimas daiktas, kad pasibaigus karui su švedais, norėdamas greičiau atkurti po karo sunykusį miestelį, Kristupas Pacas 1660 m. iš valdovo Jono Kazimiero išrūpino Magdeburgo teisių privilegiją.

1674 m. Vilkaviškio administratoriumi tapo Steponas Pranciškus Medekša. 1680 m. spalio 14 d. S. P. Medekša buvo įvestas į 4 namus Vilkaviškyje, pirktus iš įvairių asmenų. 1684 m. sausio 17 d. Vilkaviškio magistratas sutiko nesikišti į S. P. Medekšos sklypą Virbalio gatvėje. 1685 m. sausio 11 d. Jonas III Sobieskis, tarpininkaujant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui ir Vilkaviškio seniūnui Kristupui Pacui, patvirtino 4 namus su sklypais Kauno žemės teismo pateisėjui S. P. Medekšai ir juos išlaisvino nuo kariuomenės apsistojimo. Juose jam buvo leista laikyti neapmokestinamas smukles ir bravorus, statyboms ir kurui naudotis Vilkaviškio giria.

Tą pačią dieną tuometinio Vilkaviškio seniūnijos administratoriaus ir valdovo stalo dvaro Alytaus viceekonomo S. P. Medekšos buvo surašyti ir valsčiaus nuostatai, kuriuos jau po seniūno K. Paco mirties, 1685 m. vasario 14 d. patvirtino Jonas III Sobieskis. Deja, patys nuostatai į Lietuvos Metriką neįrašyti, yra tik tų nuostatų patvirtinimas. S. P. Medekšai buvo išduoti 4 išrašai, kurie netrukus, 1686 m. sausio 22 d., buvo įrašyti į Kauno žemės teismo knygas.

Žydai redaguoti

 
Vilkaviškio žydų sinagoga

1679 m. balandžio 7 d. Jonas III Sobieskis, Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, žydams išdavė privilegiją, kurioje sakoma, kad naujai apgyvendinamame (vadinasi, Vilkaviškiui neseniai buvo suteiktos miesto teisės) Kauno pavieto Vilkaviškio mieste, įkurtame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Kristupo Paco jo tuo metu valdomoje Vilkaviškio seniūnijoje, yra apsigyvenę nemažai žydų, kurie vadovaujasi 1645 m. gruodžio 31 d. Vladislovo IV privilegija visiems LDK žydams bei Jono Kazimiero 1648 m. vasario 17 d. karūnavimo seime patvirtinta privilegija.

XIX–XX a. redaguoti

XIX a. – XX a. miesto turgaus aikštė buvo apstatyta gausiausio Vilkaviškio miesto gyventojų sluoksnio – žydų (prekybininkų, amatininkų, bankininkų, pačių veikliausių miestiečių) – gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis, šventyklomis, netoli aikštės stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų. 1861 m. nutiestas geležinkelis KaunasVirbalis. XIX a. Vilkaviškyje kasmet vykdavo 5 dideli prekymečiai. Tuo metu miestas buvo apskrities centras Suvalkų gubernijoje.[6]

1932 m. Vilkaviškiui suteiktos II eilės, 1935 m. – I eilės miesto teisės.

 
Vokiečių karininkai prie Vilkaviškio 1944 m.
 
Vokiečių kariai prie įvažiavimo į Vilkaviškį 1944 m. rugpjūtį

1940 m. birželio 15 d. okupavę Lietuvą rusai Vilkaviškyje nacionalizavo privačias ligonines, fabrikėlius, dirbtuves, knygynus ir kitas įmones. Uždarytas Vilkaviškio dvaras. Vilkaviškis, kaip pasienio miestas, buvo prikimštas rusų kariuomenės. 1941 m. birželio 13–15 d. gyvuliniuose vagonuose iš Vilkaviškio apskrities į Sibirą buvo išvežta 569 žmonės.

1941 m. birželio 22 d. 7 valandą ryte vokiečių kariuomenės lėktuvai bombardavo miestą. Apie 11 val. mieste pasirodė pirmieji vokiečių kariai. Jie užėmė įstaigas, į nelaisvę paėmė visus uniformuotus tarnautojus. 1944 m., traukiantis vokiečiams, Vilkaviškyje vyko nuožmūs mūšiai. Liepos 31 d. į miestą ėmė veržtis tarybiniai tankai. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas, galiausiai rugpjūčio 2 d. į Vilkaviškį įžengė 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė.

Karas kraupiai nusiaubė Vilkaviškį, miestas buvo virtęs griuvėsiais. Iki karo mieste buvo 800 namų, o 1944 metais buvo likę tik 48 nenukentėję pastatai. Po karo iš apskrities (vėliau – rajono) į tremtį buvo išvežta: 1948 m. – 1205, 1949 m. – 613, 1951 m. – 463 gyventojai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. Vilkaviškis tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatyti siuvimo, konservų fabrikai, „Pasagos“ metalo dirbinių gamykla.

1996 m. patvirtintas dabartinis Vilkaviškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVII a. pabaiga Vilkaviškio valsčiaus centras ?
XVIII a. pabaiga Kalvarijos apskritis
18671915 m. Vilkaviškio apskrities centras Suvalkų gubernija
19151950 m.
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas,
Šeimenos apylinkės centras
Vilkaviškio rajono centras Kauno sritis
19531995 m.
1995 Vilkaviškio miesto seniūnija,
Šeimenos seniūnijos centras
Vilkaviškio rajono savivaldybės centras Marijampolės apskritis

Architektūra ir kultūra redaguoti

 
S. Nėries gatvė
 
Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra
 
Šv. Kryžiaus bažnyčia

Viešbučiai ir kempingai redaguoti

  • „Širvintos“ viešbutis – J. Basanavičiaus a. 5, Vilkaviškis
  • „Pušelė“, kempingas – Žirgėnų k., Vištyčio sen.
  • „Viktorija“, kempingas – Čižiškių k., Vištyčio sen.

Kavinės ir restoranai redaguoti

  • Kavinė „Pegasas“
  • Kavinė „Du gaideliai“
  • Kavinė „Kapčius“
  • Kavinė „Aukso Ragas“
  • Kavinė „Luna Rossa"
  • Kavinė-baras viešbutyje „Širvinta“

Pramogos redaguoti

Kolektyvai redaguoti

  • Folkloro ansamblis „Sudūviai“
  • Folkloro ansamblis „Lankupa“
  • Liaudiška kapela „Vingis”
  • Moterų vokalinis ansamblis „Svaja“
  • Lengvosios muzikos ansamblis „Gama“
  • Popgrupė „Karklinukės“
  • Mišrus kamerinis choras „Uosija”
  • Satyros ir humoro grupė „Dagys”
  • Satyros ir humoro grupė „Dagiukai”
  • Suaugusiųjų sportinių šokių kolektyvas „Juventa”
  • Liaudiškų šokių kolektyvas „Lelija”
  • VJC popchoras „Abėcėlė“
  • Vilkaviškio moksleivių orkestras
  • Liaudiškų dainų ir šokių ansamblis „Siaustinis“

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1798 m. ir 2021 m.
1798 m. 1800 m. 1820 m. 1827 m. 1857 m. 1892 m.*[3] 1897 m.sur. 1923 m.sur.[7] 1931 m.
2 077 1 804 2 563 2 889 5 503 7 307 5 788 7 263 7 571
1939 m. 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur.[9] 1976 m.[10][11] 1979 m.sur.[12] 1989 m.sur.[13] 2001 m.sur.[14] 2011 m.sur.[15] 2021 m.sur.[16]
8 733 5 072 8 452 11 300 11 836 13 829 13 283 11 547 10 286
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus.


Tautinė sudėtis redaguoti

1897 m. gyveno 5788 žmonės: [17]

1923 m. gyveno 7263 žmonės: [18]

2001 m. gyveno 13 283 žmonės: [19]

2011 m. gyveno 11 547 žmonės: [20]

Švietimo ir ugdymo įstaigos redaguoti

  • Yra 3 vaikų lopšeliai, darželiai.
  • 3 neformaliojo vaikų švietimo mokyklos
    • Vilkaviškio muzikos mokykla
    • Vilkaviškio rajono sporto mokykla
    • Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centras
  • Vilkaviškio rajono viešoji biblioteka

2001 m. gyventojų surašymo duomenimis tik 5,9 proc. Vilkaviškio r. savivaldybės gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tai yra mažiau nei vidutiniškai Marijampolės apskrityje (7,4 proc.) ir 2,3 karto mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje (13,3 proc.). Didelė savivaldybės gyventojų dalis (28,1 proc.) turi tik pradinį išsilavinimą, tai gerokai daugiau nei vidutiniškai apskrityje (25,9 proc.) ar Lietuvoje (21,9 proc.).

Sportas redaguoti

 
Dirbtinės dangos sporto aikštelė prie Vilkaviškio pradinės mokyklos

Sporto klubai:

Futbolas redaguoti

Miestų partnerystė redaguoti

Žymūs žmonės redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 2,2 JewishGen – VILKOVISHK, Lithuania
  3. 3,0 3,1 Волковышки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 7 (13) : Волапюк — Выговские. С.-Петербургъ, 1892., 39 psl. (rus.)
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 250
  5. Algimantas Semaška. „Pasižvalgymai po Lietuvą“ (trečias papildytas ir atnaujintas leidimas). – Vilnius, „Algimantas“, 2005. // psl. 627
  6. Wyłkowyszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 94 psl. (lenk.)
  7. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. VilkaviškisMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 756 psl.
  10. VilkaviškisLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 251 psl.
  11. Vilkaviškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 522
  12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  14. Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  17. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  18. 1923 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.
  19. 2001 m. surašymo duomenys
  20. 2011 m. surašymo duomenys

Nuorodos redaguoti