Viliūnų ežeras
Vieta Rusijos vėliava Rusija (Kaliningrado sr., Krasnoznamensko raj.)
Plotas 0,11 km²
Išteka Ežerupė
Žemėlapis rodantis vietą.
Viliūnų ežeras
Koordinatės 54°49′30″ š. pl. 22°41′04″ r. ilg. / 54.82500°š. pl. 22.68444°r. ilg. / 54.82500; 22.68444

Viliūnų ežeras (vok. Willuhner See) arba Borodinskojės ežeras (rus. озеро Бородинское) – ežeras Kaliningrado srityje, Krasnoznamensko rajone, Dobrovolsko kaimo gyvenvietės teritorijoje, 11 km į šiaurės rytus nuo Pilkalnio, 18 km į pietryčius nuo Lazdynų. Ilgis 3,5 km, plotis iki ~500 m, plotas 114 ha.[1] Vandens paviršiaus altitudė 40 m v.j.l. Vidurinė, siauriausia dalis užžėlusi, skiria ežerą į dvi dalis – faktiškai į du atskirus ežerus. Išteka Ežerupė, priklauso Šešupės baseinui.

Istorija

redaguoti

Buvo vienintelis ežeras Pilkalnio apskrityje. Prie ežero stovėjo Kiečių, Stobrių, Jokšų kaimai, į pietus už 1 km – Viliūnų bažnytkaimis. Ežerą 1841 m. iš valstybės išsinuomojo ir 1884 m. įsigijo dvarininkas Wallatas. Sovietmečiu ežeras buvo uždraustoje zonoje, didelio karinio poligono viduryje.[2]

Padavimas

redaguoti

Vilūnų ežero vakariniam krante, Kiečių kaime, kur giliai į ežerą įsirėžia iškyšulys, stovi aukštas, apie 8-10 m ilgio kauburys, vadinamas milžinkapiu. Apie jo atsiradimą žmonės pasakoja tokią istoriją: Kartą prie Viliūnų ežero gyveno du milžinai, vienas Kiečių, kitas Jokšų pusėje. Abu panoro pasistatyti po pilį, bet turėjo tik vieną kirvį. Tada susitarė, kad naudos jį paeiliui – kai vienas ilsėsis, kitas dirbs. Taip ir būdavo – kai vienas pavargdavo, permesdavo per ežerą kirvį kitam. Kartą Jokšų pusės milžinas veltui laukė kirvio. Kiečių milžinas prigulė po pietų pailsėti, užsnūdo ir pamiršo jam permesti kirvį. Jokšų milžinas ėme svaidytis žemės grumstais į Kiečių pusę, kad pažadintų savo bičiulį, bet jis nepabudo, nes didesni grumstai dažnai į vandenį įkrisdavo, jo nepasiekę. Įpykęs Jokšų milžinas valandomis mėtė grumstus į Kiečių pusę, kol palaipsniui ežero krante susidarė ilgas iškyšulys. Kai miegalius vis dar nepabudo, įniršęs Jokšų milžinas peršoko per ežerą ant iškyšulio, susirado miegantį milžiną ir pradėjo jį mušti. Pamatęs, kad jo bičiulis nebegyvas, ėmė atgailauti. Palaidojo jį, supylė ant jo kapo didelį žemės kauburį ir pasitraukė tolyn į svetimą kraštą.[3]

Šaltiniai

redaguoti
  1. B.Kviklys, Mūsų Lietuva, T.4, p.752. Bostonas, Lietuvių Enciklopedijos leidykla, 1968
  2. Viliūnų ežeras, GenWiki vok.
  3. Erich Pohl, Die Volkssagen Ostpreußens. Georg Olms Verlag, 2001 vok.