Viktorija (Australija)
Viktorija (angl. Victoria, VIC) – valstija pietryčių Australijoje. Šiaurėje ribojasi su Naujuoju Pietų Velsu, rytuose – su Pietų Australija. Iš vakarų supa Tasmano jūra, iš pietų – Baso sąsiauris. Administracinis centras – Melburnas.
| Viktorija angl. Victoria | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+10) ------ vasaros: (UTC+11) | |||||||
| Valstybė |  Australija
| ||||||
| Administracinis centras | Melburnas | ||||||
| Įkūrimo data | 1911 m. | ||||||
| Gubernatorius | Linda Dessau | ||||||
| Gyventojų | 6 039 100 | ||||||
| Plotas | 237 639 km² | ||||||
| Tankumas | 25 žm./km² | ||||||
| ISO 3166-2 | AU-VIC | ||||||
| Tinklalapis | [1] | ||||||
 Vikiteka |
ViktorijaVikiteka | ||||||
.svg)
Istorija
redaguotiPirmieji gyventojai ir europiečių atvykimas
redaguotiSpėjama, kad prieš europiečių atvykimą dabartinės Viktorijos teritorijoje gyveno apie 100 tūkst. aborigenų. Tuo metu jie priklausė trims pagrindinėms genčių grupėms: Kurnai (Gipslande), Yorta Yorta (Murėjaus baseino rytuose) ir Kulin (Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio centrinėje dalyje). Aborigenai į Australijos žemyno pietryčius atvyko daugiau kaip prieš 40 tūkst. metų. Jie atsikėlė iš šiaurės ir įsikūrė pajūryje bei prie didelių upių ir gėlo vandens ežerų. Maždaug prieš 5 tūkst. metų susidarė tokia medžiotojų-rankiotojų pirmykštė bendruomenė, kokią rado į kraštą atvykę pirmieji europiečiai.[1]
Nuo XVIII a. pabaigos Viktorijos pakrantėje pradėjo lankytis europiečių ekspedicijos: Džeimso Kuko (1770 m.), Džordžo Baso (1798 m.), Džono Mario (1802 m.), Matju Flinderso (1802 m.); XIX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose Viktorijos vidinius rajonus tyrinėjo iš Naujojo Pietų Velso kolonijos siųstos sausumos ekspedicijos. 1803 ir 1826 m. netoli dabartinio Melburno nesėkmingai bandyta įkurti kalinių kolonijas.[1]
XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Viktorija pradėjo domėtis gyvulių augintojai iš Van Dimeno Žemės (dabar Tasmanija), kurie ieškojo naujų žemių ganykloms. Nepaisant Britanijos vyriausybės draudimo, jie įsikūrė dabartinio Portlando vietoje (1834 m.), prie Port Filipo įlankos (1835 m.) ir Jaros upės pakrantėje (1835 m.) – pastaroji gyvenvietė netrukus išaugo į Melburno miestą. Kolonistų sparčiai daugėjo: atvyko imigrantų iš Britų salų, kėlėsi gyvulių augintojai iš Van Dimeno Žemės ir Naujojo Pietų Velso. 1850 m. Viktorijoje jau būta 76 tūkst. gyventojų ir 6 mln. avių. Pagrindiniai miestai buvo Melburnas, Džilongas ir Portlandas.[1]
Kolonijiniai laikai
redaguoti
Įsikūrus pirmiesiems europiečiams, naujosios gyvenvietės paskelbtos Naujojo Pietų Velso kolonijos Port Filipo apygarda. Nepatenkinti per mažu atstovavimu kolonijos Įstatymų leidybos taryboje, Viktorijos gyvulių augintojai nuo Naujojo Pietų Velso siekė atsiskirti. 1851 m. Port Filipo apygarda paskelbta savarankiška Viktorijos kolonija (pavadinimas suteiktas tuomet valdžiusios Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienės garbei)[2] su Didžiosios Britanijos karaliaus skiriama Vykdomąja taryba ir iš dalies renkama, iš dalies skiriama Įstatymų leidybos taryba.[1]
1851 m. prie Vorandaito ir kitur radus aukso (turtingiausios pasirodė Balarato ir Bendigo kasyklos), prasidėjo aukso karštligė. 1851 m. pabaigoje aukso kasyklose dirbo pusė kolonijos vyrų, per ateinantį dešimtmetį į Viktoriją atvyko apie 200 tūkst. imigrantų iš Britų salų ir 25 tūkst. iš Kinijos. 1860 m. kolonijoje gyveno daugiau kaip 500 tūkst. žmonių – beveik pusė visos Australijos gyventojų. Viktorija suklestėjo, tapo viena žymiausių kolonijų Britų imperijoje. Atvyko išsilavinusių, įgudusių amatininkų, susiformavo stiprus vidurinis visuomenės sluoksnis. 1853 m. įkurtas Melburno universitetas, 1856 m. – Melburno viešoji biblioteka, 1861 m. – Dailės muziejus (dabar Viktorijos nacionalinė galerija).[1]
Aukso karštligei pasibaigus, 1854 m. Melburną ištiko ekonominė krizė. Tų pačių metų gruodį prie Balarato kilo aukso kasėjų maištas, pareikalavęs mažiausiai 34 aukų.[1]
1855 m. Viktorija įgijo autonomiją, priimta nauja konstitucija. Vykdyta žemės reforma, kuriai priešinosi stambūs žemvaldžiai-gyvulių augintojai. Sumažėjus jų įtakai kolonijos valdžios struktūrose, steigėsi ir mažesni ūkiai, kuriuose auginti kviečiai – iki amžiaus pabaigos Viktorija tapo didžiausia kviečių augintoja Australijoje. 1856 m. įvesta 8 valandų darbo diena, 1872 m. įdiegta nemokamo, privalomo švietimo sistema. Vystėsi pramonė, augo finansų rinka.[1]
1891 m., staiga kritus Viktorijos pagrindinių eksporto prekių – vilnos ir kviečių – kainoms, koloniją ištiko dar viena ekonominė krizė. Bankrutavo finansų įstaigos, sumažėjo pramonės produkcija, padidėjo nedarbo lygis. Ekonominė depresija truko beveik 20 metų ir paveikė Viktorijos politiką bei socialines ekonomines nuostatas. Po jos įvesta tam tikra valstybinio socializmo forma: teikta parama geležinkeliams, elektros energijos tiekimui, valstybiniams būstams, irigacijos sistemoms.[1]
Australijos Sandraugoje
redaguoti
1901 m. sausio 1 d. Viktorija prisijungė prie Australijos Sandraugos, tapo valstija su sostine Melburne. Iki 1927 m., kai buvo pastatyta Kanbera, Melburne veikė Federacinis Parlamentas, iki 1930 m. rezidavo Australijos Generalinis gubernatorius. [3] Po prisijungimo įvykdytos konstitucinės reformos. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio vietoj dvipartinės susiformavo trijų partijų politinė sistema. Iš dalies dėl to Viktorijos vyriausybei trūko stabilumo: nuo 1901 iki 1955 m. veikė 31 ministrų kabinetas, daugiausia koalicinis.[1]
1955–1972 m. valstijos valdžioje buvo Liberalų partija, kuriai vadovavo seras Henris Boltė (Henry Bolte), laikomas vienu sėkmingiausių XX a. Viktorijos politikų. Jo valdžia sutapo su Australijos gerovės ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, kurį simbolizavo 1956 m. Melburne surengtos olimpinės žaidynės, Baso sąsiauryje pradėti eksploatuoti naftos ir gamtinių dujų telkiniai, 1958 ir 1964 m. įkurti du nauji universitetai bei keletas mažesnių koledžų, 1968 m. Melburne atidarytas Menų centras ir kiti įvykiai. Be to, Viktorija vis dar pirmavo tarp Australijos valstijų pramonės ir finansų srityse.[1]
1982–1990 m. Darbo partijos vyriausybė vykdė aktyvią valstybės kišimosi politiką švietimo, socialinės gerovės, sveikatos priežiūros, transporto, komunalinio ūkio, pramonės ir prekybos srityse, skatino prieš diskriminaciją nukreiptas iniciatyvas. XX a. devintajame dešimtmetyje valstijos ekonomika augo sparčiau, nei vidutiniškai šalyje, tačiau pramonė patyrė nedidelį nuosmukį. 1990 m. leiboristų vyriausybė buvo priversta atsistatydinti po nesėkmingo bandymo skirti didžiules valstybines lėšas aukštųjų technologijų plėtrai bei dėl verslo avantiūrų, prasidėjusių valstybiniu mastu panaikinus bankų ir finansų sektoriaus reguliavimą. Valstybinė skola išaugo iki rekordinio lygio, pramonė stagnavo, verslo ir kultūros įmonės kėlėsi į Sidnėjų.[1]
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ekonomika pradėjo atsigauti, tačiau sustiprėjo ekologinės problemos: 1997–2008 m. Viktoriją ištiko didelė sausra, o 2002–2003 m. siautėjo krūmynų gaisrai. Po karščio bangos 2009 m. vasarį į šiaurės rytus nuo Melburno kilo daugiausia aukų valstijos istorijoje pareikalavęs krūmynų gaisras. Socialinėje sferoje vyravo miesto ir kaimo prieštaravimų bei su narkotikais susijusių nusikaltimų klausimai. XXI a. pradžioje valstijos ekonomika vėl stabiliai augo, sparčiau, nei vidutiniškai šalyje.[1]
Geografija
redaguoti
Vakaruose ribojasi su Pietų Australija, šiaurėje – su Naujuoju Pietų Velsu (didesnė dalis šiaurinės sienos eina Murėjaus upės kairiuoju krantu). Pietuose palei 39°12' lygiagretę nustatyta jūros siena su Tasmanija; lygiagretė kerta nedidelę salą, kur abi valstijos turi trumpą (85 m) sausumos sienos ruožą.[4] Pietvakariuose prieina prie Indijos vandenyno, pietuose – prie Baso sąsiaurio, rytuose – prie Tasmano jūros. Krantai abraziniai–akumuliaciniai,[5] mažai vingiuoti, yra įlankų (Port Filipo – didžiausia, giliai įsirėžusi į krantą; kitos didesnės – Atradimo, Portlando, Vakarų Uosto, Kampinė), kyšulių, pusiasalių (Vilsono, Morningtono), nedidelių salų (Prancūzų, Filipo, Gyvačių). Kranto linijos ilgis 1870 km, su salomis 2515 km.[6] Pietų kyšulyje (Vilsono pusiasalyje) yra piečiausias Australijos žemyno taškas (39°; 08' 20" pietų platumos, 146° 22' 26" rytų ilgumos).[7]
Viktorijos viduriu driekiasi pietinė Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio dalis. Ties Naujojo Pietų Velso riba kalnagūbris apie 310 km pločio, toliau į pietvakarius siaurėja ir žemėja, kol užsibaigia Grampiano kalnuose ir Dandaso plokščiakalnyje apie 40 km į rytus nuo sienos su Pietų Australija. Prie Melburno kalnagūbrį į dvi dalis skiria žema ir plati Kilmoro perėja. Kalnagūbrio dalis į rytus nuo perėjos didesnė ir aukštesnė, joje stūkso keletas aukštesnių nei 1500 m viršukalnių. Australijos Alpėse esantis Bogongo kalnas – aukščiausias valstijoje (1986 m). Vakarinėje dalyje aukščiausias Viljamo kalnas Grampiano kalnuose (1167 m).[8]
Į šiaurę, vakarus ir pietus nuo kalnagūbrio plyti lygumos. Viktorijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose yra banguota aliuvinė Murėjaus upės lyguma su žemomis kalvomis ir daubomis, pietuose – siaura pajūrio lyguma, kurią į atskiras dalis skiria Otvėjaus kalvos ir Pietų Gipslando aukštuma. Pajūrio lygumoje į vakarus nuo Melburno pasitaiko pavienių ugnikalnių liekanų.[8]
Beveik visu Naujojo Pietų Velso pasieniu teka Australijos didžiausia upė Murėjus. Į Murėjų iš Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio teka intakai: Mita Mita, Kingas, Suskaidytoji upė, Golbernas, Kampaspė, Lodonas, Avoka ir kiti. Link žemupio intakų mažėja – upės Murėjaus nepasiekia ir baigiasi Tirelio, Haindmaršo bei kituose ežeruose.[8] Iš pietinio kalnagūbrio šlaito upės teka link Tasmano jūros, Baso sąsiaurio ir Indijos vandenyno. Didesnės iš jų – Snieguotoji, Hopkinsas, Glenelgas. Gipslande, prie Leiks Entranso, susidariusi lagūninių ežerų sistema (Velingtono, Viktorijos, Kingo), į kurią teka Mičelis, Latrobas ir kitos upės. Ežerai daugiausia druskingi, didžiausi – Korangamaitas (230 km²),[9] Tirelis (170 km²).[10] Didžiausias gėlo vandens ežeras – Haindmaršas (nepastovus).[11] Upės vietomis patvenktos, įrengti Hjumo, Ildono, Dartmuto, Roklando ir kiti tvenkiniai.
Klimatas
redaguoti
Klimatas subtropinis jūrinis, šiaurės vakaruose – žemyninis. Orus didžiojoje valstijos dalyje daugiausia lemia rytų kryptimi slenkančios aukšto ir žemo slėgio oro masės. Pietų pusrutulio žiemą žemo slėgio sritys juda virš žemyno, vasarą – piečiau virš vandenyno, todėl kritulių daugiau iškrinta žiemą, o vasaros sausesnės. Rytų Gipslande atvirkščiai – dėl ciklonų, kurių centras susiformuoja į rytus nuo Baso sąsiaurio, daugiau lyja vasarą. Daugiausia kritulių iškrinta kalnuose – Australijos Alpių pietrytiniuose šlaituose per metus vidutiniškai registruojama 2000 mm lietaus ir sniego. Malio (Mallee) regionas valstijos šiaurės vakarinėje dalyje – sausiausias, čia iškrinta apie 300 mm kritulių.[8]
Pajūryje klimatas vėsesnis, nei giliau žemyne. Šalčiausia – kalnuose: Australijos Alpėse vidutinė oro temperatūra liepą nukrenta iki 5 ºC, sausį pakyla iki 15 ºC. Pakrantėje vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo 10 ºC liepą iki 25–32 ºC sausį[5] (Melburne atitinkamai 13 ºC ir 26 ºC). Karščiausia – šiaurės vakaruose, atitinkamai 15 ºC ir 32 ºC.[8] Aukščiausia temperatūra, 48,8 ºC, užfiksuota 2009 m. vasario 7 d. valstijos šiaurės vakaruose prie Hoptono, žemiausia, -11,5 ºC – 1965 m. liepos 12 d. Omijyje ir 1970 m. liepos 3 d. Fols Krike (abu Australijos Alpėse). Daugiausia kritulių, 3738,5 mm, iškrito 2011 m. Fols Krike.[12]
Gyvoji gamta
redaguoti
Miškai užima apie 36 % valstijos teritorijos. Kalnų pietiniuose ir pietrytiniuose šlaituose auga visžaliai kietalapių miškai, kuriuose vyrauja retažiedžiai, kalniniai ir karališkieji eukaliptai, šiaurėje – savanos ir kserofitiniai eukaliptų miškai.[5] Didžiosios dykumos smėlynuose (vakaruose) vyrauja reta augalija – viržynai ir žemi krūmai (kiparisiniai, ksantorėjos).[8]
Paplitę sterbliniai gyvūnai – kengūros, valabės, bandikutai, vombatai ir kiti. Miškuose gyvena koalos, jų pasitaiko ir kai kuriose gyvenvietėse, kur jos padaro žalos želdiniams. Kiti vietiniai žinduoliai – jūrų lokiai (pakrantėje), pelkinės žiurkės, skraidančiosios lapės. Grampiano kalnuose ir Otvėjaus kalvose gyvena taurieji elniai. Jie saugomi, nepaisant to, kad yra introdukuoti. Didelę žalą žemės ūkiui daro triušiai – juos stengiamasi naikinti. Šlapynėse peri vietinių ančių rūšys, pakrantėje – kormoranai. Yra įvairių kakadu rūšių, žvirblinių paukščių – australinių karetaičių, medsiurbių ir kitų. Didžiojoje dykumoje suskaičiuota daugiau kaip 50 driežų ir gyvačių rūšių.[8]
Daugiau kaip 300 augalų ir gyvūnų rūšių laikomos nykstančiomis, visos vietinės rūšys saugomos.[8] Saugomos teritorijos užima apie 17 % valstijos ploto. 2025 m. duomenimis, Viktorijoje yra 45 nacionaliniai parkai, 26 valstijos parkai, 13 jūrų nacionalinių parkų ir kitos saugomos teritorijos. Jų bendras plotas – daugiau kaip 40 tūkst. km².[13] Didžiausi nacionaliniai parkai – Alpių (6624 km²), Murėjaus Saulėlydžio (6330 km²), Vaiperfildo (3570 km², įkurtas 1921 m.), Grampiano (1683 km²), Mažosios Dykumos (1316 km²), Snieguotosios Upės (1147 km²), Didysis Otvėjaus (1104 km²).[14]
Gausu naudingų iškasenų: kasamos rusvosios anglys, akmens druska, auksas, išgaunama nafta, gamtinės dujos.
Didžiausi miestai:
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 History of Victoria, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2024-06-02.
- ↑ Richard Broome, A Brief Overview and Timeline of Port Phillip History, La Trobe University. Nuoroda tikrinta 2024-06-02.
- ↑ Miles Bannatyne Lewis, Philip Goad, Alan Mayne. Melbourne: The City's History and Development. City of Melbourne, 1994, p. 113–114. ISBN 978-0-949624-71-0.
- ↑ State and Territory Borders, Geoscience Australia, Australian Government, 2006. Suarchyvuota 2007-11-28. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Viktorija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-11-23. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Border Lengths - States and Territories, Geoscience Australia, 2014-07-31. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Continental Extremities, Geoscience Australia, 2014-06-27. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 8,6 8,7 Victoria, Britannica.com, 2025-07-10. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Lake Corangamite, ToMelbourne.com.au. Suarchyvuota 2022-11-08. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Lake Tyrrell, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Andrew Kelso, Alexander Darling, Wimmera River fills Lake Hindmarsh with much-needed water, brings hope for Jeparit, ABC News, 2022-10-30. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Rainfall and Temperature Records, Bureau of Meteorology, Australian Government, 2022-09-30. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ What we manage, Parks Victoria. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
- ↑ Collaborative Australian Protected Area Database, Department of Climate Change, Energy, Environment and Water, 2022 m. Nuoroda tikrinta 2025-07-17.
Nuorodos
redaguoti
| Australijos valstijos ir teritorijos | 
| |||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|