Viktorija Daujotytė

Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Viktorija Daujotyte.jpg
Gimė 1945 m. spalio 1 d. (76 metai)
Keiniškė, Varnių valsčius
Tautybė Lietuvė
Tėvas Vaclovas Daujotas
Motina Paulina Daujotienė
Sutuoktinis (-ė) Antanas Pakerys
Vaikai Jurgis Pakerys
Veikla literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Partija 1975 m. SSKP
Alma mater 1968 m. Vilniaus universitetas

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. (tikroji gimimo data 1944 m. gruodžio 23 d.[1]) Keiniškėje, Varnių valsčius, Telšių apskritis) – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

BiografijaKeisti

1962 m. baigė Pavandenės vidurinę mokyklą (Telšių r.). 1963 m. Vilniaus valstybiniame universitete pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968 m. baigusi mokslus pradėjo dirbti „Pergalės" žurnale stiliste-korektore. 1972 m. apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją, iškart po to pradėjo dirbti Vilniaus universitete Lietuvių kalbos ir literatūros katedros dėstytoja. 1982 m. Viktorijai Daujotytei buvo suteiktas docento vardas. Nuo 1983 iki 1985 m. buvo VU Lietuvių literatūros katedros vedėja. 1988 m. įgijo habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. 1990 m. buvo suteiktas profesoriaus vardas. V. Daujotytė yra Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.[2]

Moksliniai darbaiKeisti

Pagrindinėmis V. Daujotytės mokslinėmis sritimis laikomos: lietuvių literatūra, literatūros fenomenologija, literatūros kritika. Daugiausiai dėmesio skiria poezijos tyrinėjimui, literatūros interpretavimui egzistencinių problemų aspektu. Kritikas Vytautas Kubilius apie V. Daujotytę teigė, kad ji „pakreipė kritikos mintį bendrųjų žmogaus egzistencinių problemų link“. Daujotytė įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą. Artimiausia kritikės sritis - poezija. Poezijoje jos pagrindinės verybės yra meilė, gerumas, santarvė. Savo kritikos veikaluose ji negali būti šalta ar smerkianti, ji nesistengia nustebinti skaitytojo supermoderniomis stiliaus priemonėmis, - kalba poetiškai, jautriai parinkdama žodį. Parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai (1992 m., 1994 m., su Elena Bukeliene, 1989 m., 1990 m., 1995 m.), mokomųjų knygų studentams, esė.[3]

Taip pat nagrinėja moterų rašytojų kūrybą. Vilniaus universitete Daujotytė destydama XX a. pr. lietuvių literatūrą artimiau susipažino su įspūdingais moterų likimais literatūroje, kaip jos toliau gali gyventi, kaip pakelia gyvenimą, atlaiko savo dvigubą naštą, kaip išlieka motinomis, žmonomis, kūrėjomis, kokios paslaptys slypi jų pašaukimuose. Taip pat kritikę domėjosi moterų sąmoningumo istorijomis, jų kilimu į kultūrą, pasiryžimu nelikti tik namuose, nelikti tik šeimos tvarkytojomis ir eiti paskui savo vidinio balso pašaukimą – imtis kūrybos. Jai itin rūpėjo moters likimas, kritikė analizavo, ką kalbėjo Žemaitė, Sofija Čiurlionienė, Felicija Bortkevičienė ir iš jų sėmėsi žinių.[4]

Savo darbuose daug dėmesio skiria lietuvių rašytojų, poetų pasaulėvaizdžio tyrimams, jų kasdienių patirčių įprasminimu literatūroje. Tyrinėjo Vinco Mykolaičio-Putino, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos kūrybą ir biografijas, o ypač - Salomėjos Nėries. Pastarajai Daujotytė skyrė daugiausiai dėmesio ir pastangų. Tirti Nėries kūrybą pradėjo dar geriausiais poetės laikais - sovietmečiu, taip pat ir sunkiu metu, kai Nėris susilaukė itin daug kritikos dėl savo veiklos, kurią Daujotytę priėmė kaip asmeninę.[5]

Viktorija Daujotytė į vartoseną įvedė „prigimtosios“ arba „prigimtinės kultūros“ sąvoką, išplečiančią liaudies arba etninės kultūros sampratą. Kertinės šios sąvokos dalys Daujotytei yra įsibuvimas, savumas, branginimas. Literatūrologei ypač svarbios vaikystės, namų, šeimos, gimtųjų vietų gamtos patirtys, atsispindinčios kūryboje. Viktorijos Daujotės lyrikos rinkinys „Perrašai“ pagrindžia šį teiginį, kuriame kritikė, literatūrologė grįžta prie savo šaknų — aprašo nuo gimimo brangias vietas, įsiminusius vaikystės įspūdžius, dienas artimiausių žmonių apsuptyje. Rinkinio pabaigoje ji teigia nuo vaikystės rašiusi įvairius užrašus, prierašus, įrašus, dėl kurių galiausiai labai abejojusi, dalį jų ryžosi išleisti. [6] 2011 m. Viktorija Daujotytė su kitais lietuvių kultūros tyrinėtojais pradėjo rengti nuolatinius „Prigimtinės kultūros seminarus“.[7]

Vartojo slapyvardį Viktorija Daujotė. Prisidengdama juo išleido eiliuotų tekstų rinkinį Užrašyta (2014), tarmiškų eiliuotų tekstų rinkinius Balsā ūkūs‘ = Balsai ūkuose (2010), Gīvenu vīna = Gyvenu viena (2012), Tatā pariejau = Tai parėjau (2015), Žīmėni vuobelie = Žieminė obelis (2016).[8] Šiuos rinkinius pasirašė Viktorijos Daujotės vardu, paaiškindama, kad Daujotė — „senas, labai senas baltų moters vardas“ („Lietuvių vardų kilmės žodyne“ dau -daug, jot -joti, vardo reikšmė — daug jojantis; raitelis“). [9]

BibliografijaKeisti

V.Daujotytė yra išleidusi daugybę monografijų, vadovėlių ir kitų mokymo priemonių.[10]

ApdovanojimaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

LiteratūraKeisti

  • Viktorija Daujotytė-Pakerienė: bibliografija / sud. Paulina Dabulevičienė. – Vilnius: VU leidykla, 1995. – 61 p.
  • Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis: skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui / sud. Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. – 636 p. – ISBN 9955-624-26-4
  • Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 303 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-2072-9