Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

< Vikiprojektas:Savaitės straipsnis
Vytautas Didysis. 1836 m. iliustracija

Vytautas Didysis (apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties. Formaliai Lenkija jį pripažino 1401 m. 1421–1423 m. – husitai paskelbė Vytautą Čekijos karaliumi. Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis. Nuo XIX a. tautinio sąjūdžio laikų populiarus Lietuvos nacionalinis didvyris, jo vardu pavadintas Vytauto Didžiojo universitetas, 1918–1939 m. jam pastatyta daugybė paminklų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą nuo Lenkijos priklausoma valstybe.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas Ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.

Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo paskelbtas Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai ėmė atsižvelgti visų pirma į LDK interesus.

Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant. Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu, Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:

Cquote2.png Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“.
Cquote1.png


Nuo XVI a. pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju. Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.

Daugiau…