Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

< Vikiprojektas:Savaitės straipsnis
Kobajašio Eitaku (jap. 小林 永濯 = Kobayashi Eitaku) paveikslas „Tabarudzakos mūšis“ (Imperinė Japonijos armija kairėje, o sukilėliai – dešinėje)

Sacumos sukilimas (jap. 西南戦争 = Seinan sensō, liet. Pietvakarių karas) – nepatenkintų samurajų sukilimas prieš naują imperijos valdžią Meidži laikotarpiu. Šis pavadinimas kilo iš Sacumos srities (jap. 薩摩藩 = Satsuma-han), kuri turėjo didelės įtakos Meidži restauracijai ir kuri tapo prieglobsčiu bedarbiams samurajams po karinių reformų, panaikinusių jų statusą. Sukilimas tęsėsi nuo 1877 m. sausio 29 d. iki tų pačių metų rugsėjo 24 d., kol galiausiai samurajų armija patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o jos lyderis, Saigo Takamoris (jap. 西郷隆盛 = Saigō Takamori; 1828 m. sausio 23 d. − 1877 m. rugsėjo 24 d.), žuvo. Tai buvo didžiausias Saigo organizuotas ginkluotas sukilimas prieš naująją valdžią.

Sacumos sritis įsikūrusi pietinėje Kiūšiū salos dalyje (nuo Tokijaus nutolusi 1 300 kilometrų atstumu) daugelį amžių užsiėmė savivalda su nežymiu centrinės valdžios įsikišimu. Šioje srityje įtakas darė Sacumos klanas, kuriam vadovavo Šimadzu šeimos klanas (jap. 島津氏 = Shimazu-shi), suformuotas dar Kamakuros laikotarpiu Šimadzu šeimos palikuonio Šimadzu Tadahisos (jap. 島津忠久 = Shimazu Tadahisa), Minamoto Joritomo (jap. 源 頼朝 = Minamoto no Yoritomo) sūnaus. Tai buvo vienas iš dviejų įtakingų klanų (kitas klanas – Čiošiu), kuris rėmė imperatorių Meidži restauracijos metu. Tokugavos šiogūnato režimo pabaigoje, prieš pat Meidži restauraciją, Sacumos klanas paskyrė daug lėšų ginkluotei, laivų statyklos Kagošimoje, dviejų ginklų fabrikų bei trijų šaudmenų saugyklų statyboms. Nors nuo 1871 m. oficialiai buvo skelbiama, jog šios infrastruktūros priklauso Meidži naujosios vyriausybės įtakos sferai, tačiau faktiškai jos buvo valdomos Sacumos pareigūnų.

Nepaisant to, jog Sacumos sritis turėjo daug įtakos Meidži restauracijoje bei Bošino kare ir daug vyrų iš Sacumos įgijo įtakingas pozicijas naujojoje Meidži valdžioje, vis tik buvo daug nepatenkintų susiklosčiusia tokia padėtimi. Šalies modernizacijos procesas reiškė ne tik feodalizmo bei privilegijuoto samurajų statuso panaikinimą, bet ir jų finansinio statuso nestabilumą. Ilgainiui samurajai tapo šidzoku (jap. 士族 = shizoku), kurie išlaikė dalį savo pajamų šaltinių, tačiau jiems buvo uždrausta viešai su savimi nešiotis katanas kaip ir įvykdyti mirties bausmę nekilmingiesiems, išreiškusiems samurajų luomui nepagarbą. Greitos ir didelės permainos Japonijos kultūroje, kalboje, aprangoje ir apskritai visuomenėje samurajų buvo traktuojamos kaip džioi (jap. 攘夷 = jōi, „liet. pašalinti barbarus“) principo, kilusio iš sono džioi (jap. 尊皇攘夷 = sonnō jōi, „liet. gerbti imperatorių, išvaryti barbarus“) politinės filosofijos, kuria remiantis buvo nuverstas ankstesnis Tokugavos šiogūnatas, išdavystė. Apibrėžiant modernios Japonijos sąvoką, Meidži valdžia nusprendė sekti Jungtinės Karalystės bei Vokietijos pavyzdžiu ir formuojant valstybės pagrindus remtis noblesse oblige konceptu. Samurajų luomas, įvedus naują tvarką, nebuvo pripažįstamas kaip politinė jėga. Visi šie įvykiai reiškė, jog samurajai, kelis šimtmečius veikę kaip galingas visuomenės sluoksnis, prarado savo svarbias pozicijas bei galią daryti įtaką Japonijos valdžiai. Galiausiai, samurajų klasė buvo panaikinta ir siekiant modernizuoti šalį, remiantis vakarietiškomis inovacijomis, buvo suformuota imperinė Japonijos armija. Naujoji armija buvo sudaryta iš šauktinių vyrų, nepriklausomai nuo jų klasės, taip pat prie armijos prisijungė nemažai samurajų savanorių, kurie nepaisant to, jog buvo įvaldę tradicines kovos technikas, sutiko būti apmokyti, remiantis naujomis vakarietiškomis karo ir kovos strategijomis.

Daugiau…