Atverti pagrindinį meniu
Konradas Bajeris (1828-1897), austrų šachmatų kompozitorius

Senoji vokiškoji mokykla – tai viena iš šachmatų kompozicijos krypčių, kurios principų laikėsi grupė šachmatų kompozitorių (ne tik vokiečių), kūrusių nuo XIX a. septintojo dešimtmečio iki XX a. pradžios.

Senosios vokiškosios mokyklos atstovai svarbiais uždavinių bruožais laikė: sprendimo sunkumą, sudėtingumą ir kombinacijų grožį. Jie teigė, kad uždaviniams būtini gryni ir taupūs matai, pagrindiniuose variantuose – tykūs ėjimai; neleistini trumpi ir grubūs grasinimai; būtini variantai su klaidinančiais pėdsakais, artėjant sprendimo pabaigai ėjimai turėtų stiprėti, efektingos baltųjų figūrų aukos pagrindiniuose variantuose ir t.t. Buvo laikoma, kad šių reikalavimų realizavimui geriausiai tinka 4-ar 5 ėjimų uždaviniai. Dviejų ėjimų uždavinys, kaip per daug trumpas ir nepakankamas kombinaciniam sumanymui įgyvendinti iš vis buvo atmetamas.

Mokykla gavo savo pavadinimą, atsižvelgus į tai, kad apie 50 metų jos idėjos šachmatų uždavinių kūrybos klausimais bei uždaviniai, buvo spausdinami ir nagrinėjami, dar 1846 m. įkurtame, vokiečių šachmatų žurnale „Deutsche Shachzeitung“, nors mokyklos kompozitoriai buvo ne vien vokiečiai: Johanas Bergeris (Johann Nepomuk Berger (1845-1933)) ir Konradas Bajeris ((Konrad Bayer 1828-1897) – austrai, iš Vienos buvo Konradas Erlinas (((Konrad Erlinger (Erlin-slapyvardis) (18561944)), Maksas Feiglas (Maximilian Israel Feigl (1871-1942)), Otomaras Nemo ( Othmar Nemo (1861-1942)).

Mokykla turėjo sekėjų ir kitose šalyse, tai: Jėspa Jespersenas (Karl Lorenz Jesper Jespersen (1848-1914 )) iš Danijos, Emilis Pradinja (Émile Léonard Pradignat (1844-1912)) iš Prancūzijos ir kt.

Dėl įvairių šalių indėlio bandyta vadinti Kontinentine mokykla, bet tai neprigijo, kadangi daugelis vokiečių vedančių kompozitorių, tapdami Vokietijos šachmatų sąjungos kompozicijos sudarymo turnyrų trijų keturių ėjimų uždavinių prizininkais, įnešė svarų indėlį, kuriant pripažintus ir kitose šalyse (išskyrus Bohemija ir Angliją) vertinamus uždavinių kūrybos standartus. Senosios vokiškosios mokyklos vystymasis vyko dviem skirtingais: pradinio ir suklestėjimo etapais (antroji XIX amžiaus pusė).

Pradininku laikomas Konradas Bajeris. Jis tobulai derino daugelį kompozicinių elementų. Turtingas turinys, taisyklingi matai, tykūs ėjimai, aukojamos figūros puošė sunkius ir sudėtingus jo keturių ar penkių ėjimų uždavinius. Daugelio ėjimų uždaviniai, turėję išskirtinius pagrindinius variantus, buvo jo mėgstamas žanras. Jie tapo tolesnės šachmatų uždavinių kompozicijos plėtros sektinais pavyzdžiais.

Daugiau…