Vienos berniukų choras

Vienos berniukų choras (vok. Wiener Sängerknaben, liet. Vienos dainuojantys berniukai) – Austrijos berniukų muzikinis kolektyvas iš Vienos, vienas garsiausių vaikų chorų pasaulyje.

Koncerto metu

Istorija redaguoti

Choro ištakos siekia XV a., kai Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas I 1498 m. įsakė suburti 14–20 berniukų kapelą, kuri giedotų Šv. Mišių metu. Jiems vadovavo žinomas muzikas Georgas von Slatkonia.

Dainuojanti Dvaro berniukų kapela (vok. Hofcapell-Singknaben) iširo kartu su Austrijos–Vengrijos imperijos žlugimu po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 m. Jozefo Šnito iniciatyva buvo įkurta muzikinė įstaiga, kuriai teko atkuriamieji rūpesčiai. Nuo 1928 m. choristams įsteigta atskira mokykla su internatu Vienos Hofburgo teritorijoje. Iki 14 metų berniukai gaudavo individualų bendramokyklinį paruošimą (pašaipiai vadinamą princų mokymą) ir vėliau turėdavo laikyti eksterno egzaminą kartu su kitais austrų mokiniais. Tokia tvarka išliko ir chorui persikėlus į Vilhelminenšlos rūmus.

1924 m. choristams pasiūti koncertiniai rūbai – tamsiai mėlyna jūreivių uniforma. Vėliau atsirado ir paradinė – akinančiai balta – apranga, skirta iškilmingiems klasikiniams koncertams Vienos muzikų sąjungos (vok. Wiener Musikverein) patalpose ar miesto Koncertų namuose (vok. Wiener Konzerthaus). Choras su jūra nieko bendro neturi, tiesiog tuo metu puoštis jūreiviškai buvo madinga. Tokie scenos rūbai išliko iki mūsų dienų.

Nacionalsocialistų valdymo laikais iš vadovo pareigų buvo atleistas Jozefas Šnitas, jį pakeitė Ferdinandas Grosmanas. Choristai koncertų metu privalėjo dėvėti aprangą su nacių ženklais, jiems papildomai įvestos gimnastikos pamokos – buvo ruošiami tarnybai kariuomenėje. Karo pabaigoje repeticijos ir koncertai nutrūko.

Pokaryje choras persikėlė į naujas patalpas Augarteno rūmuose. 1955 m. mirus choro įkūrėjui, vadovavimą perėmė buvęs choristas dr. Valteris Taučnigas. Užsiėmimų patalpos buvo kapitališkai pertvarkytos, chorui perleisti ir keli kaimyniniai pastatai. Nuo 2010 m. berniukai gali įsigyti ir specialųjį vidurinį muzikinį išsilavinimą, šiame profesiją suteikiančiame kurse gali mokytis ir mergaitės.

Kasdienybė redaguoti

 
Augarteno rūmai Vienoje

Berniukų choras vienija apie šimtą dainininkų, suskirstytų į keturis padalinius ir pavadintus austrų kompozitorių Bruknerio, Haidno, Mocarto ir Šuberto vardais. Šie pavadinimai naudojami tik kasdieniniame gyvenime, per koncertus kolektyvas pasirodo Die Wiener Sängerknaben arba Vienna Boys’ Choir vardu. Repetuojama kasdien po dvi valandas choro padaliniuose, su auklėtiniais dirbama ir individualiai. Dainininkų amžius svyruoja tarp 10 ir 14 metų, vėliau prasideda balso mutacija ir dainuoti neleidžiama.

Privaloma bendrojo lavinimo mokyklos lankymas. Visi mokiniai gyvena internate, tarp jų ir vieniečiai. Vasaros atostogos leidžiamos keturių savaičių trukmės kūrybinėje stovykloje Karintijoje prie ežero. Tiek mokytojai, tiek ir muzikos pedagogai yra aukštos klasės specialistai, todėl austrų jaunimas veržiasi tapti jų mokiniais. Prie Vienos berniukų choro įsteigtas mišrus choras Juventus, besidomintys muzika jaunieji miestiečiai jame gali ugdyti savo dainavimo įgūdžius.

Nuo rugsėjo iki gruodžio du choro padaliniai būna gastrolėse, kiti du mokosi pirmajame semestre. Nuo sausio iki kovo mėnesio pirmieji du keičiasi su trečiais-ketvirtais vietomis. Antrasis semestras (bendras visiems keturiems padaliniams) skelbiamas nuo balandžio iki birželio vidurio, po to vyksta egzaminai. Per mokymo procesą siekiama pasiruošti būsimoms muzikinėms studijoms aukštojoje mokykloje.

Vienos Augartenas – tai vienas seniausių barokinių parkų Europoje, buvusi kaizerių medžioklės vieta. Dar 1775 m. imperatorius Juozapas II leido plačiajai visuomenei jame lankytis, bet šiandieną choristų naudojami pastatai bei jų aplinka yra akylai saugomi ir pašaliniams neprieinami. Tai kartais sukelia vieniečių protestų akcijas.

Koncertinė veikla redaguoti

 
Vienos berniukų choro ir kt. kolektyvų bendras pasirodymas Vienos muzikų sąjungos salėje 2009 m.

Vienos berniukų chore girdimi sopranų ir altų balsai. Per koncertus ir kt. pasirodymus jiems neretai pritaria vyrų choro Chorus Viennensis (sudaryto tik iš buvusių Vienos berniukų choristų) tenorai ir bosai. Repertuarą sudaro Mozarto, Bruknerio, Caldaro, Salierio, Gliuko, Izako, Hofhaimerio, Bibero ir Fuksės kūriniai. Juos papildo Vienos miestiečių ir austrų liaudies dainos.

Per metus choras klausytojams pasiūlo tris šimtus koncertų. Dažniausiai dainuojama Imperatoriškojo dvaro koplyčioje (vok. Wiener Hofmusikkapelle), be to, kasmet keliaujama į kelių mėnesių trukmės gastroles. Populiariausios lankymo šalys – JAV ir Japonija, o taip pat Kinija, Taivanas, Singapūras ir Vakarų Europos valstybės. Koncertinės kelionės metu mokomieji užsiėmimai nevyksta. Per gastroles jaunuosius choristus lydi kapelmeisteris, du auklėtojai ir turo vadovas.

Tarpukariu choras dukart viešėjo Lietuvoje: 1932 m. ir 1937 m. Pastarosios kelionės metu Vienos berniukai koncertavo Kauno Vasaros teatre ir Šiauliuose. Rugpjūčio 27 d. ir rugpjūčio 28 d. dvejos skirtingos programos buvo pristatytos Klaipėdos šaulių namuose.[1] Chorui vadovavę Valteris Taučnigas ir Leopoldas Veningeris neprieštaravo, kad lietuvių chorvedžiai dalyvautų repeticijose ir solfedžio užsiėmimuose. Tauragiškiui mokytojui Kazimierui Paulauskui taip patiko Vienos choro apranga, kad jis ir saviems pradinės mokyklos choristams pasiūdino panašią: mergaitėms mėlynus sijonėlius ir baltas jūreiviškas palaidinukes, o berniukams – ilgas mėlynas kelnes ir baltus jūreiviškus marškinėlius.[2] [3] Koncerte Kaune apsilankęs jaunasis Hermanas Perelšteinas po kelių dešimtmečių organizavo analogišką muzikinį kolektyvą Lietuvoje – chorą „Ąžuoliukas“.

Austrijos Respublikos vadovybė skiria didelį dėmesį Vienos berniukų choro veiklai, dainininkai yra įvardijami kaip jauniausi šalies ambasadoriai. Nuo 2013 m. chorui vadovauja kompozitorius ir dirigentas Geraldas Virtas (vok. Gerald Wirth).

Išnašos redaguoti

Interneto šaltiniai redaguoti

Literatūra redaguoti

  • R. Holzer, J. Schnitt. Die Wiener Sängerknaben, 1953
  • F. J. Grobauer. Die Nachtigallen aus der Wiener Burgkapelle, 1954
  • A. Witeschnik.Die Wiener Sängerknaben. – Salzburg: Verlag Anton Pustet, 1968
  • F. Endler. Die Wiener Sängerknaben, 1974
  • L. Beck und T. Breckwoldt. Wiener Sängerknaben. – St. Pölten, 2004



  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.