Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčia

55°04′53″š. pl. 22°23′14″r. ilg. / 55.08126°š. pl. 22.38733°r. ilg. / 55.08126; 22.38733

Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčia
Vyskupija Telšių
Dekanatas Tauragės
Savivaldybė Jurbarko rajonas
Gyvenvietė Viešvilė
Adresas Klaipėdos g. 108
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Stilius liaudies architektūra
Klebonas Kazys Žutautas

Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčiakatalikų bažnyčia, stovinti Viešvilėje, vakariniame miestelio pakraštyje, prie PagėgiųJurbarko kelio. Įrengta 1863 m. Šalia įsikūrusios kapinės. Parapija garsėja Kristaus Atsimainymo atlaidais.

Bažnyčios intterjeras

Istorija redaguoti

Viešvilėje nuo XVIII a. vidurio veikė privati katalikų bažnyčia. 1863 m. privačiame name įrengta visuomeninė katalikų bažnyčia.

Manoma, kad prieš atidarant bažnyčią, šiame name veikė raštinė, spaustuvė, vėliau patalpos pritaikytos katalikų koplyčiai. Prie namo pristatytas bokštelis – varpinė, du prieangiai, balkonas chorui ir vargonams. Senoje Viešvilės parapijos 19071922 m. bažnyčios kronikoje evangelikų kunigas Maksas Glangas yra rašęs, kad šis vieno aukšto pastatas anksčiau buvo Rydelsbergo popieriaus fabriko raštinė, pertvarkyta į bažnyčią su butu kunigui.[1]

1920 m. rugsėjo 20 d. duomenimis, Viešvilės katalikų parapija kartu su Klaipėdos, Šilutės ir Ropkojų parapijomis buvo aptarnaujama 4 vokiečių kunigų, sudarė vadinamąjį dekanatą, buvo pavaldžios Varmės vyskupijai. Viešvilės Romos katalikų parapija pradžioje priklausė Klaipėdos krašto katalikų dekanatui.[1] Kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, Viešvilės parapija prijungta prie Telšių vyskupijos Klaipėdos prelatūros. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bule „Lithuanorum gente“ keturias Klaipėdos krašto bažnyčias, tarp jų ir Viešvilės, atskyrė nuo Varmės vyskupijos ir įjungė į sukurtą Lietuvos bažnytinę provinciją kaip atskirą administracinį vienetą prelatūrą, priklausančią Žemaičių (Telšių) vyskupijai. Toks Klaipėdos katalikų bažnyčios perdavimas Lietuvai padarytas be jos vyriausybės pastangų: tai buvo savotiška dovana ar kompensacija Lietuvai už 1925 m. vasario 10 d. konkordatą su Lenkija, kuriai buvo perduota jos užgrobta Vilniaus vyskupijos dalis.[1]

1927 m. informaciniame Lietuvos bažnytinės provincijos leidinyje („Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provinciae ecclesiasticae Lituaniae pro anno Domini“) nurodyta, kad Viešvilės katalikų parapijoje buvo 600 tikinčiųjų. Vykstant darbo jėgos judėjimui iš Didžiosios Lietuvos į labiau ekonomiškai išsivysčiusią autonominę sritį, krašte daugėjo katalikų: 1936 m. Viešvilės parapijai priklausė jau 1654 parapijiečiai. Čia vietoj Lietuvos pilietybės neturėjusio ir lietuvių kalbos neišmokusio L. Olševskio, kuriam užtai buvo atimtas leidimas kunigauti krašte, dirbo lietuvis Kazimieras Steponavičius.

Po karo iš griaunamos Viešvilės evangelikų bažnyčios čia buvo atvežtas ir pakabintas varpas.[1]

1990 m. buvo numatyta statyti naują bažnyčią netoli Viešvilės miestelio centro, tam tikslui buvo parengtas projektas ir supirkta mediena. 1991 m. 99-eriems metams išnuomotas žemės sklypas. Matyt, dėl ekonominių priežasčių bažnyčia taip ir liko nepastatyta. Šią vietą, ties Klaipėdos g. 53, žymi stovintis medinis kryžius. Toje pačioje pakelėje, kiek tolėliau į rytus (link Smalininkų)– stovėjusios evangelikų bažnyčios vieta.

2018-aisiais, minint Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde 160-ąsias metines ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, šventoriuje pastatyta ir pašventinta lurdo grota.[2]

Architektūra redaguoti

Bažnyčia stačiakampio plano, su bokšteliu, 2 išsikišusiais prieangiais.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Judita Pažereckienė. „Viešvilė: viename gale gyvena Dievulis, kitame – kunigas“. „Mūsų laikas“: Nr. 19 (1171), 2018-05-11.
  2. Viešvilės lurdas – susitelkimo ir meilės ženklas Archyvuota kopija 2019-03-31 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos redaguoti